BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Mokslai” archyvas


Labai dažnai vyresnio amžiaus žmonės prikiša jaunajai kartai, kad jiem gyvenimas kol kas lengvas. Na tiksliau, pagal senolius, gyvenimas pasidaro labai sunkus, kai yra sukuriama šeima. Peršasi išvada, kad iki tol mūsų gyvenimas yra vien rožių žiedlapiais klotas, o juk išties yra visaip kitaip.

Atleiskit už nuklydimą, tačiau noriu pasakyti, kad visai suprantu, kodėl mūsų senoliam bėdos prasidėdavo tik po vestuvių. Nors aš per jauna prisiminti Sovietų Sąjungą - esu prisiklausius oi kiek daug pasakojimų. Vienas iš tokių buvo apie tai, kaip jaunas žmogus po mokyklos eidavo i profkę, po profkės gaudavo darbą (ieškot beveik nereikėdavo) ir visi gyveno palyginti ramiai, per daug nesukdami sau galvos. Šalia buvo tėvai, draugai, namai… Nereikėdavo važinėti po užsienius ieškant laimės.

Grįžkime į dabartį - viskas pasikeitę! Nebėra mums laiko svajoti, apmąstyti, ko ištiesų norime iš gyvenimo. Per dvylika mokyklos metų pražingsniuojame kaip robotai - visiškai neklausiami: ” ką TU nori daryti po mokslų? Kuom nori būti likusį gyvenimą?” Aišku, niekas nedraudžia studijuoji dešimt skirtingų bakalaurų - jeigu tik turi šitiek pinigų ir sveikatos. Tačiau laikas vietoje nestovi: kuo daugiau blaškysiesi po gyvenimą, ieškodamas savęs, tuo galimybė dirbti tai ką nori ir uždirbti kiek nori mažėja. Būkime realistai - jeigu nepradedi dirbti anksti - įlysti į kokios didelės kompanijos aukso vidurį po kelių metų, kai jau esi perkopęs trisdešimtmetį, yra sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, bet laimingųjų, kuriems pavyksta tai padaryti, skaičius yra gan žemas. Taigi išvada tokia - baigęs mokyklą lysk į universitetą ir melskis, kad iš viso kurso, būtent tau pasiseks ir būtent tavo pastangos atsipirks su kaupu. Tuomet, jeigu esi mergina, turi atsigriebt ”gero gyvenimo” kiek gali, dirbk ir uždirbk savo norų pildymui, nes greitai reikės vaikus gimdyti ir virtuvėje prasleisti tiek, kiek praleisdavai grozio salonuose/kelionėse su draugais/vakarėliuose. O jeigu esi vaikinas - nesibaigianti rutina tik prasidės… Kiekvieną dieną eisi į tą patį darbą, klausysies neįdomių žmonių ir apsimesi, kad myli visus savo bendradarbius, o ypač bosą, kurį su mielu noru ir už dyką užmuštum, jeigu kas garantuotų, jog į kalejimą nesėsi. Ir taip tu ”kalsi šeimos pinigus”, kad nemirtumėt badu, kad buto/namo neatimtų už skolas.

Gana pilkas gyvenimo aprašymas, ar ne? Jaunimas turi teisę pasirinkti kuo nori būti, bet laiko ar galimybių pakeisti savo spendimą, duodama labai mažai. Esame prigąsdinti laiko sąvokos, nes jo niekas nesustabdys, o gyvenimas duotas vienas ir per jį turi pasiekti viską, apie ką svajoji. Suauk kuo greičiau, nedaryk klaidų. Tokie mes turime būti.

Neseniai tėtis atsiuntė skenuotas nuotraukas iš savo vaikystės. Žiūrėjau ir ašaros bėgo - tada jie atrodė tokie laimingi. Sėdžiu ir galvoju, gal visgi padairiau klaidą, kad šitaip skubėjau spręsti, kuom noriu visą gyvenimą būti… Gal katik supratau, kad 4 metus paleidau vėjams?.. Įdomus ir sudėtingas tas jauno žmogaus gyvenimas..

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Na ką, žmogeliai, po dviejų valandų įtempto website refreshing’o pagaliau sužinojau savo antrų metų rezultatus. Hm… balai žemesni, nei praeitų metų, bet džiaugiuos kad bent viską išlaikiau (svarbiausia ne žemiausiais pažymiais :DD ) Dabar užtad motyvacijos gerinti skaičiukus šalia savo vardo universiteto sistemoje yra tiek, kad galėčiau aplinkiniams išdalinti. Aišku, nežinia, kiek čia ta motyvacija tęsis… Po bemiegės nakties jau spėjo truputį priblėsti.

Štai dabar jau tikrai galiu pradėti savo pasiruošimus Japonijai (taip, taip - Japonija… ten radiacija, cunamiai ir ugnikalniai ir man čystai pofig)! Woho! Džiugu ir baugu tuo pat metu… Neįsivaizduoju, ką reikės krautis į lagaminus, nes kol kas daiktų milijonas ir viskas išmėtyta po kampus -_- Nesuprantu, kaip per du metus sugebėjau prikaupti šitiek šlamšto! 

Su visais maišais, maišeliais suskaičiavau 14 didelių ir mažesnių objektų… Kur dabar viską dėt? Gi neišmesi. Aišku reikės 80% šito bardako namo išsiųsti, bet kyla kita problema - ką pasilikti, o ką grąžint į namus? Bala žino, ko man ten prireiks už tūkstančių kilometrų… O prireikus, mama neatsiųs per savaitę už keletą litų, teks ir ilgiau palaukti ir daugiau sumokėti, be abejo - mažiau ir siųsti. Ech… Kaip dabar būtų gerai mamą šalia turėti, kad padėtų atsirinkti daiktuose! ;( Turbūt kiekvieno mama yra geriausia pakuotoja, kaip ir manoji beje :)))) Prisimenu prieš keletą metų, kai su muzikos mokyklos choru važiavom i festivalį Palangoje, kroviausi savo pirmą “lagaminą”, kuris tiesą pasakius labiau buvo panašus į milžinišką dešrą! O_x Kažkas panašaus į tai…

Nors maniškis buvo “be tiuningo” t.y ratelių ir buvo raudonos spalvos… Tai va, back to what I was saying… prisimenu kai viską susipakavus pasigyriau mamai, o ši atėjo, viską iškraustė, pusę daiktų liepė palikti ir supakavo likusius atgal taip, jog milžiniška dešra nebeatrodė tokia didelė ir sunki. Ir dabar norėčiau, jog ji taip padarytų, būtų n+ kartų lengviau.

Hm… Tada juk vos savaitei išvažiavau, o pusę kambario sukroviau, kiek dabar teks krautis kad užtektų metams? Tuo metu tikrai nebūčiau pagalvojus, kad šitiek teks važinėti, kraustytis, pakuoti/išpakuoti, skraidyti ir kitokį š*dą daryti… Vienas dalykas, kai esi kitoje šalyje, kuri už 2.5 valandų skrydžio lėktuvu nuo namų ir visai kitas, kai busiu už beveik 18 valandų skrydžio. Brrrr…

Gerai, gana čia visokias melancholijas ir demagogijas skleisti. Dar daug ką reikia prieš tai sutvarkyti: dokumentus, vizas, bilietus, bendrabutį Japonijoj…  Pasisekė, kad gavau universitetą regione, kuriame palyginus gan pigus pragyvenimas! Gal visgi nereikės griebtis jau seniai apgalvoto su klasioke plano: visus metus gyventi vien iš ryžių ir žalios arbatos…

Ok, viskas, baigiu nusišnekėjimus, reikia eit išmaukt 20-tą puodelį arbatos ir eit pro kokį parkelį prasieit, saule pasidžiaugt… Vat, o šitą įrašą užbaigsiu palinkėjimu visiem, jog mokslai sektųsi ir, kaip mano močiutė visad sakydavo: “kad nereiktų paskui gatvių eit šluot” :)))

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »