BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “Mokslai”

Labai dažnai vyresnio amžiaus žmonės prikiša jaunajai kartai, kad jiem gyvenimas kol kas lengvas. Na tiksliau, pagal senolius, gyvenimas pasidaro labai sunkus, kai yra sukuriama šeima. Peršasi išvada, kad iki tol mūsų gyvenimas yra vien rožių žiedlapiais klotas, o juk išties yra visaip kitaip.

Atleiskit už nuklydimą, tačiau noriu pasakyti, kad visai suprantu, kodėl mūsų senoliam bėdos prasidėdavo tik po vestuvių. Nors aš per jauna prisiminti Sovietų Sąjungą - esu prisiklausius oi kiek daug pasakojimų. Vienas iš tokių buvo apie tai, kaip jaunas žmogus po mokyklos eidavo i profkę, po profkės gaudavo darbą (ieškot beveik nereikėdavo) ir visi gyveno palyginti ramiai, per daug nesukdami sau galvos. Šalia buvo tėvai, draugai, namai… Nereikėdavo važinėti po užsienius ieškant laimės.

Grįžkime į dabartį - viskas pasikeitę! Nebėra mums laiko svajoti, apmąstyti, ko ištiesų norime iš gyvenimo. Per dvylika mokyklos metų pražingsniuojame kaip robotai - visiškai neklausiami: ” ką TU nori daryti po mokslų? Kuom nori būti likusį gyvenimą?” Aišku, niekas nedraudžia studijuoji dešimt skirtingų bakalaurų - jeigu tik turi šitiek pinigų ir sveikatos. Tačiau laikas vietoje nestovi: kuo daugiau blaškysiesi po gyvenimą, ieškodamas savęs, tuo galimybė dirbti tai ką nori ir uždirbti kiek nori mažėja. Būkime realistai - jeigu nepradedi dirbti anksti - įlysti į kokios didelės kompanijos aukso vidurį po kelių metų, kai jau esi perkopęs trisdešimtmetį, yra sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, bet laimingųjų, kuriems pavyksta tai padaryti, skaičius yra gan žemas. Taigi išvada tokia - baigęs mokyklą lysk į universitetą ir melskis, kad iš viso kurso, būtent tau pasiseks ir būtent tavo pastangos atsipirks su kaupu. Tuomet, jeigu esi mergina, turi atsigriebt ”gero gyvenimo” kiek gali, dirbk ir uždirbk savo norų pildymui, nes greitai reikės vaikus gimdyti ir virtuvėje prasleisti tiek, kiek praleisdavai grozio salonuose/kelionėse su draugais/vakarėliuose. O jeigu esi vaikinas - nesibaigianti rutina tik prasidės… Kiekvieną dieną eisi į tą patį darbą, klausysies neįdomių žmonių ir apsimesi, kad myli visus savo bendradarbius, o ypač bosą, kurį su mielu noru ir už dyką užmuštum, jeigu kas garantuotų, jog į kalejimą nesėsi. Ir taip tu ”kalsi šeimos pinigus”, kad nemirtumėt badu, kad buto/namo neatimtų už skolas.

Gana pilkas gyvenimo aprašymas, ar ne? Jaunimas turi teisę pasirinkti kuo nori būti, bet laiko ar galimybių pakeisti savo spendimą, duodama labai mažai. Esame prigąsdinti laiko sąvokos, nes jo niekas nesustabdys, o gyvenimas duotas vienas ir per jį turi pasiekti viską, apie ką svajoji. Suauk kuo greičiau, nedaryk klaidų. Tokie mes turime būti.

Neseniai tėtis atsiuntė skenuotas nuotraukas iš savo vaikystės. Žiūrėjau ir ašaros bėgo - tada jie atrodė tokie laimingi. Sėdžiu ir galvoju, gal visgi padairiau klaidą, kad šitaip skubėjau spręsti, kuom noriu visą gyvenimą būti… Gal katik supratau, kad 4 metus paleidau vėjams?.. Įdomus ir sudėtingas tas jauno žmogaus gyvenimas..

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Paskutiniu metu daug girdžiu visokiausių interviu ir matau straipsnių apie tai, kaip Lietuva sparčiai nyksta -todėl mūsų vyriausybė nori atidaryti duris kitataučiams. Tuo tarpu patriotizmo prigėręs jaunimas griebiasi Lietuviškos Trispalvės ir eina į gatves skelbti savo nacionalistinių pažiūrų.

Aš neesu nei politikė, nei vyriausybės darbuotoja, tačiau manau ir paskutiniam kvailiui yra aišku, kad abu požiūriai Lietuvai gali būti pražūtingi!

Tai štai, po tokios trumpos įžangėlės tęsiu savo įrašą. Išdėstysiu tiesiai šviesiai: kodėl mano pozicija yra būtent tokia, ką derėtų ir ko nederėtų mūsų vyriausybei daryti. Kaip turėtumėm kovoti su jaunais, darbingais ir talentingais žmonėmis paliekančiais gimtinę. Nors ir nesitikiu, kad šį blog’ą perskaitys D.Grybauskaitė ir susiėmusi už galvos bėgs per Prezidentūrą šaukdama ”Eureka!” - manau pasidalinti nuomone yra verta.

Pirmoji strėlė skris į mūsų visų daržą. Kiekvienas skaitantis šį įrašą pažįsta bent kelis emigravusius, vėliau grįžusius ir vėl išvažiavusius Lietuvaičius. Pirmiausiai norėčiau trumpai aptarti itin plačiai paplitusį nusistatymą, kad emigrantai yra Lietuvos išdavikai ir kad jeigu jau išvažiavai - negrįžk. Tegaliu pasakyti viena - toks nusistatymas yra vaikiškas, kvailas ir absoliučiai nepagrįstas. Tai tik blogina situaciją ir skaldo šalį. Keista ir tai, kad visi save vadinantys ”patriotai” rėkia jog jie geresni, nes pasiliko vargšėj šalį, nors patys mažai prisideda prie Lietuvos modernizavimo. Na, nebent prisideda prie alaus butelių išvežimo/perdirbimo pramonės ir policijos pareigūnų darbo užimtumo, kai naktimis geriančius ir vandalizuojančius ”patriotus” reikia varyt namo.

Tie patys už Lietuvą ”galvas guldantys” piliečiai visada maloniai paprašys ko nors iš užsienio parvežt ar pinigėlių paskolint… Išties nesinori per daug gilintis į šią opią problemą, nes norint tikslingai išdėstyti savo mintis, reikėtų atskirą (ir ganėtinai ilgą) įrašą sukurt. Esmė yra viena - dviveidiškumo Lietuvoje tikrai netrūksta - keikia tuos, kurie išvažiavo, bet nekenčia savo gyvenimo ”biednoje” šalyje - patriotizmas visame gražume..

Dėl ko apie tai užsiminiau? O gi dėl to, kad pasaulyje yra absoliučiai priimtina, kad jaunimas išvažiuoja gauti patirties ir išsimokslinti. Dažniausiai, įgiję platesnių pažiūrų, išsimokslinęs jaunimas grįžta į gimtinę. Ir tame nėra nieko bloga, atvirkščiai - labai pagirtina, nes tai kursto naują biznį, naujas darbo perspektyvas ir galiausiai modernizuoja šalį. Asmeniškai, aš nematau nei vieno blogo aspekto jaunime, kuris tikslingai juda tokia kryptimi. Tačiau visiem puikiai žinoma, kad tik labai nedidelis procentas grįžta ir dar mažesnis procentas priderina savo gautas žinias ir patirtį. Kodėl? Atsakysiu labai trumpai - Lietuvoje mes negerbiam ir nevertinam jaunos darbo jėgos ir jauno proto. Mūsų kultūra vis dar įsikabinusi archajiškų idėjų jog tik per keturiasdešimtmetį perkopus galima būtį vertinamam kaip ”dėmesio užsitarnavusiam” žmogui.  

Neseniai kalbėjausi su vienu bičiuliu, kuris beveik raudonuodamas iš pykčio krovėsi lagaminus važiuot atgal į Angliją, kur įgijo bankininkystės magistrą. Čia jis pradirbo kelis metus Barclays banke kaip vieno iš departamento vyresniųjų. Prieš kiek daugiau nei metus laiko, parašęs atsistatydinimo laišką nusprendė grįžti į Lietuvą ir dirbti pagal specialybę - gimtinė šaukė. Aš mačiau jo CV ir galiu pasakyti, kad tokio reziume tikrai nesitikėtum iš žmogaus kuriam nėra net 28. Taip, taip - jūs turbūt jau suprantat link kur aš suku - per visą tą laikotarpį jis nesugebėjo gauti darbo nei banke, nei kokioje kompanijoje, kur galėtų panaudoti savo, užsieniečių garbinamus, įgūdžius. Galiausiai nuėjus į darbo biržą jam buvo pasiūlyta eiti į ‘’stroikes”, dirbti barmenu, arba apsauginiu.

Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas darbas yra garbingas ir už kiekvieną darbą turi būtį mokama atitinkamai. Tačiau, kai žmogus paklojęs įspūdingas pinigų sumas, kad gautų tikrai gerai pasaulyje vertinamą diplomą, yra varomas dirbti ne tik ne pagal specialybę, bet ir įgūdžių nereikalaujantį (atitinkamai -mažai apmokamą darbą) - gali jaustis tik vienaip - tau spjaunama į veidą. Kiekvienas, kuris siekė bent magistro laipsnio supras, kad studijuoti tikrai nėra lengviau nei šieną močiutės sode grėbti… Tačiau vaikinas raudonavo iš pykčio ne dėl jam siūlomų darbų, o dėl to, kad vieno banko (pavadinimą nutylėsiu, antraip kils ažiotažas) ”galvos” interviu metu su ironiška šypsena paklausė: ”keik tau metų?… aha… patirties matau turi, bet… kokios pozicijos nori? Ar ne per aukštai toks cyplys šoka?” Hm… Manau, kad tolimesnių komentarų nereikia.

Jeigu Lietuva nenori išnykti iš žemėlapio, turi būti sparčiai keičiama tai kaip mes priimame jaunimą. Vyriausybė turėtų skatinti jauną žmogų dirbti ne tik plakatais ar skandalingais pasisakymais, bet turi būti sudaromos realios galimybės jaunam žmogui kilti, o ne degraduoti ar likti toje pačioje pozicijoje metų metus, po kol jam sukaks 40 ir įgaus tą keistą ”dabar mes tavo nuomonę pripažįstam” statusą. Išties iš užsienio grįžusiam jaunam žmogui, kuris verda ambicijomis ir noru dirbti yra be galo skaudu išgirsti, kad jis laikomas niekiniu Lietuvos kultūroje. Todėl daugelis ilgai neištveria ir grįžta į Anglijas, Airijas ar kur kitur, nes ten, jeigu išties esi padorus, uolus ir darbštus žmogus - į tave žiūrės su pagarba. Gal ten milijonų neuždirbsi, bet tas pagarbos faktorius yra be galo svarbus ir šitai Lietuva turi įsikalt į galvą! O viskas prasideda nuo mokyklos suolų. Ne teoriją juodai kalt, o mokyt kaip tą teoriją panaudot! Ne į gimimo datą žiūrėti, o vertinti potencialą. Be abejo, aš suprantu, kad reformos visada yra sunkios, dėl to jos ir reformos. Ir aš nė neabejoju, kad dauguma iš jūsų mano: ”aha… kiek kartų skaičiau apie šitas nepasiekiamas, utopines idėjas”. Vėlgi esmė viena - jeigu nieko nedarysim - geriau tikrai nebus.

Dabar norėčiau trumpai pasisakyti apie sienų atidarymą - tai arba pakeltų Lietuvos ekonomiką, arba paverstų mus į šiukšlyną, panašų į Angliją. Kas be ko, pasaulinė patirtis rodo, kad atidarius sienas ir įsileidus žmones - ekonomika kyla (jeigu imigracija reguliuojama tikslingai). Problema tame, kad tikslingai reguliuoti imigraciją yra be galo sunku, ypač esant Europos Sąjungos nare, nes bet koks bandymas išskirti tam tikrą rasę ar religiją pripažįstančius asmenis gali būti traktuojamas kaip rasizmas. Tai sukeltų labai daug audrų ir Lietuvai patrauklumo nepridėtų. Bet vėlgi, nei ”patriotai”, nei įprasti Lietuvaičiai nenori vieną rytą atsikelti ir pamatyti, kad gyvename tarp Kiniečių ar musulmonų. Numetus stereotipus į šalį pasakysiu paprastai - Kiniečius sureguliuoti nebūtų sunku, o kaip su musulmonais? Juk neuždrausi statyti savo mečečių - religijos laisvė. Neuždrausti moterims nešioti burkų ir hidžabų, nepasakysi, kad JIE PRIVALO ADAPTUOTIS. Klausiat kodėl? Turiu tik vieną atsakymą - pasižiūrėkit kas darosi Anglijoje ir Prancūzijoje. Galiausiai - jeigu Lietuva atlapos duris visiem - išnyks mūsų nuostabi kalba. Kodėl? Nesupykit, bet Lietuvoje gyvenantys Lenkai nesugeba išmokti mūsų kalbos, nors teigia, kad čia jau kelinta karta jų gyvenaAš nebandau kurstyti nesantaikos, tikrai ne. Ir tikrai nesakau, kad VISI Lenkai, Rusai, totoriai ir kitų tautybių atstovai nemoka kalbos bent padoriu lygiu. Nors prisiminkim tuos ”karus” dėl vardų/vietovių rašymo lenkų kalba. Asmeniškai, mane tas kraupiai piktino, nes net Anglijoje, kuri šoka pagal musulmonų įgeidžius (kad tik nebūtų išvadinta rasistine šalimi), niekas nerašo savo vardų ar vietovių sava kalba. Kodėl Lietuva taip save sumenkino ir pasidavė mažumos šantažui? Vėlgi, nesantaikos aš nekurstau, bet faktų nepaslėpsi - jeigu Lietuva pasidavė lenkų mažumai, vėliau pasiduos ir kiniečių, vengrų, rumunų, iraniečių, pakistaniečių ir visokių kitokių -iečių spaudimui.

Vienintelė išeitis būtų įvesti Australijos imigracinę tvarką - neturi specialybės ir neatitinki griežtų reikalavimų - tu mum nereikalingas, ačiū ir viso gero. O jeigu jau įsileidai vieną - nereiškia kad turi įsileisti ir visą jų giminę. Galų gale turim patys save gerbti - užsieniečiai turi privalomai mokėti Lietuvių kalbą! Ne mes turim prie jų derintis, o jie prie mūsų. Bet kurgi? Juk Lietuva greičiau atiduos aukščiausius postus užsieniečiui, kuris net ”laba diena” ištart negali, nes jis juk - užsienietis, vertas geresnio; nei kad savam talentingam jaunimui nutiestų kelią į ateitį.

Galiausiai susiduriama su paskutiniu ir, turbūt, sunkiausiu uždaviniu: jeigu norime kelti ekonomiką, atverti duris užsieniams, bet tuo pačiu išlaikyti savo kultūrą, tradicijas ir kalbą; jeigu norime būti tokie griežti kaip Australija - Lietuva turi būti labai viliojanti ”galimybių” šalis, antraip čia protingi ir talentingi žmonės kojos nekels. Ar Lietuva tai siūlo? Šiuo metu tikrai ne. Ar Lietuva gali ateityje tapti viliojančia valstybe? Kas be ko! Bet tam reikia be galo daug pastangų ir viskas vėl apsisuka ratu - pradėkim nuo savęs ir nuo savų - Lietuvių! Neieškokim ”lengvų kelių” per nekvalifikuotus užsieniečius. Jeigu mes norime klestėti, turime klestėti išdidžiai, o ne klimpdami į imigrantų liūną, kaip kad Anglija.

Tikiuosi neprailgo šis įrašas. Nors dar norėtųsi tiek daug pasakyti, ir tiek daug paaiškinti, į vieną vietą visko nesudėsi. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek - nors ir nupiešiau ganėtinai negatyvų Lietuvos atvaizdą, tai turėtų būti priimta kaip postūmis keistis į gerą. Lietuva yra mano gimtinė ir aš, nors neeinu Gedimino prospektu šaukdama ”Lietuva-Lietuviams”, skaitant kas darosi, ar kas bandoma daryti su šalimi - širdis trankosi it pašėlus. Daugiau pozityvizmo! Jeigu mylim savo šalį, būkim aktyvūs ir auklėkim save, tobulėkim!

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Na štai praėjo kiek daugiau nei 2 mėnesiai nuo tos dienos, kai mano kojos, po 18 valandų skrydžio, palietė Japonijos žemę. Prisimenu, lyg tai būtų vakar, išėjus iš oro uosto, iškart pajutau karšto oro bangą, horizonte matėsi neoninės šviesos ir kalnai, kalnai, kalnai…..

Ir prasidėjo mano nuotykiai: nuo oro uosto į autobusą, iš autobuso į traukinių stotį, iš traukinio vėl į autobusą.. 3-4 persėdimai ir aš reikalingoje traukinių stotyje. Dar kelios valandos ir aš pasiekiu savo tikslą - Yamaguchi!

Gera prisiminus pirmąsias dienas - tiek daug įspūdžių! Viskas nauja, dar nematyta.. Nauja aplinka, gamta, žmonės, parduotuvės, klimatas! Dar prieš 2-3 savaites lakstėm su maikėm vakarais. Dabar jau tenka dėtis striukytes ir šiltesnius batus :D nors ir +8 dienomis, vistiek jau šalta… norisi kad greičiau ateitų pavasaris, tačiau su pavasiu prabunda ir padarai, kurių nenorėčiau arti savęs prisileisti. Pvz: kaip jum tokie voriukai? :D

Tokie ant kiekievo medžio gyvena… visokių tokių ir kitokių dalykėlių čia apstu..

Tai štai, sėdžiu savo kambaryje ir pro balkono langą matau įvairiausias šviesas. Faina, smagu… Laukiu Kalėdų. Nors Japonijoje tai nėra nei šventė, nei tradicija, jie mėgsta puošti miestą ir savo namus. Ech, gražu ir smagu :)

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Na ką, žmogeliai, po dviejų valandų įtempto website refreshing’o pagaliau sužinojau savo antrų metų rezultatus. Hm… balai žemesni, nei praeitų metų, bet džiaugiuos kad bent viską išlaikiau (svarbiausia ne žemiausiais pažymiais :DD ) Dabar užtad motyvacijos gerinti skaičiukus šalia savo vardo universiteto sistemoje yra tiek, kad galėčiau aplinkiniams išdalinti. Aišku, nežinia, kiek čia ta motyvacija tęsis… Po bemiegės nakties jau spėjo truputį priblėsti.

Štai dabar jau tikrai galiu pradėti savo pasiruošimus Japonijai (taip, taip - Japonija… ten radiacija, cunamiai ir ugnikalniai ir man čystai pofig)! Woho! Džiugu ir baugu tuo pat metu… Neįsivaizduoju, ką reikės krautis į lagaminus, nes kol kas daiktų milijonas ir viskas išmėtyta po kampus -_- Nesuprantu, kaip per du metus sugebėjau prikaupti šitiek šlamšto! 

Su visais maišais, maišeliais suskaičiavau 14 didelių ir mažesnių objektų… Kur dabar viską dėt? Gi neišmesi. Aišku reikės 80% šito bardako namo išsiųsti, bet kyla kita problema - ką pasilikti, o ką grąžint į namus? Bala žino, ko man ten prireiks už tūkstančių kilometrų… O prireikus, mama neatsiųs per savaitę už keletą litų, teks ir ilgiau palaukti ir daugiau sumokėti, be abejo - mažiau ir siųsti. Ech… Kaip dabar būtų gerai mamą šalia turėti, kad padėtų atsirinkti daiktuose! ;( Turbūt kiekvieno mama yra geriausia pakuotoja, kaip ir manoji beje :)))) Prisimenu prieš keletą metų, kai su muzikos mokyklos choru važiavom i festivalį Palangoje, kroviausi savo pirmą “lagaminą”, kuris tiesą pasakius labiau buvo panašus į milžinišką dešrą! O_x Kažkas panašaus į tai…

Nors maniškis buvo “be tiuningo” t.y ratelių ir buvo raudonos spalvos… Tai va, back to what I was saying… prisimenu kai viską susipakavus pasigyriau mamai, o ši atėjo, viską iškraustė, pusę daiktų liepė palikti ir supakavo likusius atgal taip, jog milžiniška dešra nebeatrodė tokia didelė ir sunki. Ir dabar norėčiau, jog ji taip padarytų, būtų n+ kartų lengviau.

Hm… Tada juk vos savaitei išvažiavau, o pusę kambario sukroviau, kiek dabar teks krautis kad užtektų metams? Tuo metu tikrai nebūčiau pagalvojus, kad šitiek teks važinėti, kraustytis, pakuoti/išpakuoti, skraidyti ir kitokį š*dą daryti… Vienas dalykas, kai esi kitoje šalyje, kuri už 2.5 valandų skrydžio lėktuvu nuo namų ir visai kitas, kai busiu už beveik 18 valandų skrydžio. Brrrr…

Gerai, gana čia visokias melancholijas ir demagogijas skleisti. Dar daug ką reikia prieš tai sutvarkyti: dokumentus, vizas, bilietus, bendrabutį Japonijoj…  Pasisekė, kad gavau universitetą regione, kuriame palyginus gan pigus pragyvenimas! Gal visgi nereikės griebtis jau seniai apgalvoto su klasioke plano: visus metus gyventi vien iš ryžių ir žalios arbatos…

Ok, viskas, baigiu nusišnekėjimus, reikia eit išmaukt 20-tą puodelį arbatos ir eit pro kokį parkelį prasieit, saule pasidžiaugt… Vat, o šitą įrašą užbaigsiu palinkėjimu visiem, jog mokslai sektųsi ir, kaip mano močiutė visad sakydavo: “kad nereiktų paskui gatvių eit šluot” :)))

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »