BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “Gyvenimas”

Labai dažnai vyresnio amžiaus žmonės prikiša jaunajai kartai, kad jiem gyvenimas kol kas lengvas. Na tiksliau, pagal senolius, gyvenimas pasidaro labai sunkus, kai yra sukuriama šeima. Peršasi išvada, kad iki tol mūsų gyvenimas yra vien rožių žiedlapiais klotas, o juk išties yra visaip kitaip.

Atleiskit už nuklydimą, tačiau noriu pasakyti, kad visai suprantu, kodėl mūsų senoliam bėdos prasidėdavo tik po vestuvių. Nors aš per jauna prisiminti Sovietų Sąjungą - esu prisiklausius oi kiek daug pasakojimų. Vienas iš tokių buvo apie tai, kaip jaunas žmogus po mokyklos eidavo i profkę, po profkės gaudavo darbą (ieškot beveik nereikėdavo) ir visi gyveno palyginti ramiai, per daug nesukdami sau galvos. Šalia buvo tėvai, draugai, namai… Nereikėdavo važinėti po užsienius ieškant laimės.

Grįžkime į dabartį - viskas pasikeitę! Nebėra mums laiko svajoti, apmąstyti, ko ištiesų norime iš gyvenimo. Per dvylika mokyklos metų pražingsniuojame kaip robotai - visiškai neklausiami: ” ką TU nori daryti po mokslų? Kuom nori būti likusį gyvenimą?” Aišku, niekas nedraudžia studijuoji dešimt skirtingų bakalaurų - jeigu tik turi šitiek pinigų ir sveikatos. Tačiau laikas vietoje nestovi: kuo daugiau blaškysiesi po gyvenimą, ieškodamas savęs, tuo galimybė dirbti tai ką nori ir uždirbti kiek nori mažėja. Būkime realistai - jeigu nepradedi dirbti anksti - įlysti į kokios didelės kompanijos aukso vidurį po kelių metų, kai jau esi perkopęs trisdešimtmetį, yra sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, bet laimingųjų, kuriems pavyksta tai padaryti, skaičius yra gan žemas. Taigi išvada tokia - baigęs mokyklą lysk į universitetą ir melskis, kad iš viso kurso, būtent tau pasiseks ir būtent tavo pastangos atsipirks su kaupu. Tuomet, jeigu esi mergina, turi atsigriebt ”gero gyvenimo” kiek gali, dirbk ir uždirbk savo norų pildymui, nes greitai reikės vaikus gimdyti ir virtuvėje prasleisti tiek, kiek praleisdavai grozio salonuose/kelionėse su draugais/vakarėliuose. O jeigu esi vaikinas - nesibaigianti rutina tik prasidės… Kiekvieną dieną eisi į tą patį darbą, klausysies neįdomių žmonių ir apsimesi, kad myli visus savo bendradarbius, o ypač bosą, kurį su mielu noru ir už dyką užmuštum, jeigu kas garantuotų, jog į kalejimą nesėsi. Ir taip tu ”kalsi šeimos pinigus”, kad nemirtumėt badu, kad buto/namo neatimtų už skolas.

Gana pilkas gyvenimo aprašymas, ar ne? Jaunimas turi teisę pasirinkti kuo nori būti, bet laiko ar galimybių pakeisti savo spendimą, duodama labai mažai. Esame prigąsdinti laiko sąvokos, nes jo niekas nesustabdys, o gyvenimas duotas vienas ir per jį turi pasiekti viską, apie ką svajoji. Suauk kuo greičiau, nedaryk klaidų. Tokie mes turime būti.

Neseniai tėtis atsiuntė skenuotas nuotraukas iš savo vaikystės. Žiūrėjau ir ašaros bėgo - tada jie atrodė tokie laimingi. Sėdžiu ir galvoju, gal visgi padairiau klaidą, kad šitaip skubėjau spręsti, kuom noriu visą gyvenimą būti… Gal katik supratau, kad 4 metus paleidau vėjams?.. Įdomus ir sudėtingas tas jauno žmogaus gyvenimas..

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Paskutiniu metu daug girdžiu visokiausių interviu ir matau straipsnių apie tai, kaip Lietuva sparčiai nyksta -todėl mūsų vyriausybė nori atidaryti duris kitataučiams. Tuo tarpu patriotizmo prigėręs jaunimas griebiasi Lietuviškos Trispalvės ir eina į gatves skelbti savo nacionalistinių pažiūrų.

Aš neesu nei politikė, nei vyriausybės darbuotoja, tačiau manau ir paskutiniam kvailiui yra aišku, kad abu požiūriai Lietuvai gali būti pražūtingi!

Tai štai, po tokios trumpos įžangėlės tęsiu savo įrašą. Išdėstysiu tiesiai šviesiai: kodėl mano pozicija yra būtent tokia, ką derėtų ir ko nederėtų mūsų vyriausybei daryti. Kaip turėtumėm kovoti su jaunais, darbingais ir talentingais žmonėmis paliekančiais gimtinę. Nors ir nesitikiu, kad šį blog’ą perskaitys D.Grybauskaitė ir susiėmusi už galvos bėgs per Prezidentūrą šaukdama ”Eureka!” - manau pasidalinti nuomone yra verta.

Pirmoji strėlė skris į mūsų visų daržą. Kiekvienas skaitantis šį įrašą pažįsta bent kelis emigravusius, vėliau grįžusius ir vėl išvažiavusius Lietuvaičius. Pirmiausiai norėčiau trumpai aptarti itin plačiai paplitusį nusistatymą, kad emigrantai yra Lietuvos išdavikai ir kad jeigu jau išvažiavai - negrįžk. Tegaliu pasakyti viena - toks nusistatymas yra vaikiškas, kvailas ir absoliučiai nepagrįstas. Tai tik blogina situaciją ir skaldo šalį. Keista ir tai, kad visi save vadinantys ”patriotai” rėkia jog jie geresni, nes pasiliko vargšėj šalį, nors patys mažai prisideda prie Lietuvos modernizavimo. Na, nebent prisideda prie alaus butelių išvežimo/perdirbimo pramonės ir policijos pareigūnų darbo užimtumo, kai naktimis geriančius ir vandalizuojančius ”patriotus” reikia varyt namo.

Tie patys už Lietuvą ”galvas guldantys” piliečiai visada maloniai paprašys ko nors iš užsienio parvežt ar pinigėlių paskolint… Išties nesinori per daug gilintis į šią opią problemą, nes norint tikslingai išdėstyti savo mintis, reikėtų atskirą (ir ganėtinai ilgą) įrašą sukurt. Esmė yra viena - dviveidiškumo Lietuvoje tikrai netrūksta - keikia tuos, kurie išvažiavo, bet nekenčia savo gyvenimo ”biednoje” šalyje - patriotizmas visame gražume..

Dėl ko apie tai užsiminiau? O gi dėl to, kad pasaulyje yra absoliučiai priimtina, kad jaunimas išvažiuoja gauti patirties ir išsimokslinti. Dažniausiai, įgiję platesnių pažiūrų, išsimokslinęs jaunimas grįžta į gimtinę. Ir tame nėra nieko bloga, atvirkščiai - labai pagirtina, nes tai kursto naują biznį, naujas darbo perspektyvas ir galiausiai modernizuoja šalį. Asmeniškai, aš nematau nei vieno blogo aspekto jaunime, kuris tikslingai juda tokia kryptimi. Tačiau visiem puikiai žinoma, kad tik labai nedidelis procentas grįžta ir dar mažesnis procentas priderina savo gautas žinias ir patirtį. Kodėl? Atsakysiu labai trumpai - Lietuvoje mes negerbiam ir nevertinam jaunos darbo jėgos ir jauno proto. Mūsų kultūra vis dar įsikabinusi archajiškų idėjų jog tik per keturiasdešimtmetį perkopus galima būtį vertinamam kaip ”dėmesio užsitarnavusiam” žmogui.  

Neseniai kalbėjausi su vienu bičiuliu, kuris beveik raudonuodamas iš pykčio krovėsi lagaminus važiuot atgal į Angliją, kur įgijo bankininkystės magistrą. Čia jis pradirbo kelis metus Barclays banke kaip vieno iš departamento vyresniųjų. Prieš kiek daugiau nei metus laiko, parašęs atsistatydinimo laišką nusprendė grįžti į Lietuvą ir dirbti pagal specialybę - gimtinė šaukė. Aš mačiau jo CV ir galiu pasakyti, kad tokio reziume tikrai nesitikėtum iš žmogaus kuriam nėra net 28. Taip, taip - jūs turbūt jau suprantat link kur aš suku - per visą tą laikotarpį jis nesugebėjo gauti darbo nei banke, nei kokioje kompanijoje, kur galėtų panaudoti savo, užsieniečių garbinamus, įgūdžius. Galiausiai nuėjus į darbo biržą jam buvo pasiūlyta eiti į ‘’stroikes”, dirbti barmenu, arba apsauginiu.

Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas darbas yra garbingas ir už kiekvieną darbą turi būtį mokama atitinkamai. Tačiau, kai žmogus paklojęs įspūdingas pinigų sumas, kad gautų tikrai gerai pasaulyje vertinamą diplomą, yra varomas dirbti ne tik ne pagal specialybę, bet ir įgūdžių nereikalaujantį (atitinkamai -mažai apmokamą darbą) - gali jaustis tik vienaip - tau spjaunama į veidą. Kiekvienas, kuris siekė bent magistro laipsnio supras, kad studijuoti tikrai nėra lengviau nei šieną močiutės sode grėbti… Tačiau vaikinas raudonavo iš pykčio ne dėl jam siūlomų darbų, o dėl to, kad vieno banko (pavadinimą nutylėsiu, antraip kils ažiotažas) ”galvos” interviu metu su ironiška šypsena paklausė: ”keik tau metų?… aha… patirties matau turi, bet… kokios pozicijos nori? Ar ne per aukštai toks cyplys šoka?” Hm… Manau, kad tolimesnių komentarų nereikia.

Jeigu Lietuva nenori išnykti iš žemėlapio, turi būti sparčiai keičiama tai kaip mes priimame jaunimą. Vyriausybė turėtų skatinti jauną žmogų dirbti ne tik plakatais ar skandalingais pasisakymais, bet turi būti sudaromos realios galimybės jaunam žmogui kilti, o ne degraduoti ar likti toje pačioje pozicijoje metų metus, po kol jam sukaks 40 ir įgaus tą keistą ”dabar mes tavo nuomonę pripažįstam” statusą. Išties iš užsienio grįžusiam jaunam žmogui, kuris verda ambicijomis ir noru dirbti yra be galo skaudu išgirsti, kad jis laikomas niekiniu Lietuvos kultūroje. Todėl daugelis ilgai neištveria ir grįžta į Anglijas, Airijas ar kur kitur, nes ten, jeigu išties esi padorus, uolus ir darbštus žmogus - į tave žiūrės su pagarba. Gal ten milijonų neuždirbsi, bet tas pagarbos faktorius yra be galo svarbus ir šitai Lietuva turi įsikalt į galvą! O viskas prasideda nuo mokyklos suolų. Ne teoriją juodai kalt, o mokyt kaip tą teoriją panaudot! Ne į gimimo datą žiūrėti, o vertinti potencialą. Be abejo, aš suprantu, kad reformos visada yra sunkios, dėl to jos ir reformos. Ir aš nė neabejoju, kad dauguma iš jūsų mano: ”aha… kiek kartų skaičiau apie šitas nepasiekiamas, utopines idėjas”. Vėlgi esmė viena - jeigu nieko nedarysim - geriau tikrai nebus.

Dabar norėčiau trumpai pasisakyti apie sienų atidarymą - tai arba pakeltų Lietuvos ekonomiką, arba paverstų mus į šiukšlyną, panašų į Angliją. Kas be ko, pasaulinė patirtis rodo, kad atidarius sienas ir įsileidus žmones - ekonomika kyla (jeigu imigracija reguliuojama tikslingai). Problema tame, kad tikslingai reguliuoti imigraciją yra be galo sunku, ypač esant Europos Sąjungos nare, nes bet koks bandymas išskirti tam tikrą rasę ar religiją pripažįstančius asmenis gali būti traktuojamas kaip rasizmas. Tai sukeltų labai daug audrų ir Lietuvai patrauklumo nepridėtų. Bet vėlgi, nei ”patriotai”, nei įprasti Lietuvaičiai nenori vieną rytą atsikelti ir pamatyti, kad gyvename tarp Kiniečių ar musulmonų. Numetus stereotipus į šalį pasakysiu paprastai - Kiniečius sureguliuoti nebūtų sunku, o kaip su musulmonais? Juk neuždrausi statyti savo mečečių - religijos laisvė. Neuždrausti moterims nešioti burkų ir hidžabų, nepasakysi, kad JIE PRIVALO ADAPTUOTIS. Klausiat kodėl? Turiu tik vieną atsakymą - pasižiūrėkit kas darosi Anglijoje ir Prancūzijoje. Galiausiai - jeigu Lietuva atlapos duris visiem - išnyks mūsų nuostabi kalba. Kodėl? Nesupykit, bet Lietuvoje gyvenantys Lenkai nesugeba išmokti mūsų kalbos, nors teigia, kad čia jau kelinta karta jų gyvenaAš nebandau kurstyti nesantaikos, tikrai ne. Ir tikrai nesakau, kad VISI Lenkai, Rusai, totoriai ir kitų tautybių atstovai nemoka kalbos bent padoriu lygiu. Nors prisiminkim tuos ”karus” dėl vardų/vietovių rašymo lenkų kalba. Asmeniškai, mane tas kraupiai piktino, nes net Anglijoje, kuri šoka pagal musulmonų įgeidžius (kad tik nebūtų išvadinta rasistine šalimi), niekas nerašo savo vardų ar vietovių sava kalba. Kodėl Lietuva taip save sumenkino ir pasidavė mažumos šantažui? Vėlgi, nesantaikos aš nekurstau, bet faktų nepaslėpsi - jeigu Lietuva pasidavė lenkų mažumai, vėliau pasiduos ir kiniečių, vengrų, rumunų, iraniečių, pakistaniečių ir visokių kitokių -iečių spaudimui.

Vienintelė išeitis būtų įvesti Australijos imigracinę tvarką - neturi specialybės ir neatitinki griežtų reikalavimų - tu mum nereikalingas, ačiū ir viso gero. O jeigu jau įsileidai vieną - nereiškia kad turi įsileisti ir visą jų giminę. Galų gale turim patys save gerbti - užsieniečiai turi privalomai mokėti Lietuvių kalbą! Ne mes turim prie jų derintis, o jie prie mūsų. Bet kurgi? Juk Lietuva greičiau atiduos aukščiausius postus užsieniečiui, kuris net ”laba diena” ištart negali, nes jis juk - užsienietis, vertas geresnio; nei kad savam talentingam jaunimui nutiestų kelią į ateitį.

Galiausiai susiduriama su paskutiniu ir, turbūt, sunkiausiu uždaviniu: jeigu norime kelti ekonomiką, atverti duris užsieniams, bet tuo pačiu išlaikyti savo kultūrą, tradicijas ir kalbą; jeigu norime būti tokie griežti kaip Australija - Lietuva turi būti labai viliojanti ”galimybių” šalis, antraip čia protingi ir talentingi žmonės kojos nekels. Ar Lietuva tai siūlo? Šiuo metu tikrai ne. Ar Lietuva gali ateityje tapti viliojančia valstybe? Kas be ko! Bet tam reikia be galo daug pastangų ir viskas vėl apsisuka ratu - pradėkim nuo savęs ir nuo savų - Lietuvių! Neieškokim ”lengvų kelių” per nekvalifikuotus užsieniečius. Jeigu mes norime klestėti, turime klestėti išdidžiai, o ne klimpdami į imigrantų liūną, kaip kad Anglija.

Tikiuosi neprailgo šis įrašas. Nors dar norėtųsi tiek daug pasakyti, ir tiek daug paaiškinti, į vieną vietą visko nesudėsi. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek - nors ir nupiešiau ganėtinai negatyvų Lietuvos atvaizdą, tai turėtų būti priimta kaip postūmis keistis į gerą. Lietuva yra mano gimtinė ir aš, nors neeinu Gedimino prospektu šaukdama ”Lietuva-Lietuviams”, skaitant kas darosi, ar kas bandoma daryti su šalimi - širdis trankosi it pašėlus. Daugiau pozityvizmo! Jeigu mylim savo šalį, būkim aktyvūs ir auklėkim save, tobulėkim!

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Noriu užduoti klausimą vaikinams - kaip reaguojate į merginas, kurios kabinasi ant kaklo kiekvienam sutiktam vaikinui?

Noriu užduoti kitą klausimą, šis - merginom - ką darytūmėt, jeigu tokia mergina dirbtų su jumis ir jum kiekvieną dieną tektų matyti kaip rujojanti katė trinasi i kiekvieną kampą?

Taigi, pradedu pasakojimą…. Prieš kelis menesius į mūsų parduotuvę buvo priimta mergina iš Latvijos. Iš pirmo žvilgsnio ji buvo visai miela, ji buvo man paskirta kaip mokinė - turėjau jai parodyti kaip dirbti su sistema, kaip, kur, ką, kada daryti… Viskas lyg ir buvo gerai, viskas normalu. Vienintelis dalykas, kuris iš karto krito į akis buvo tas, kad ji gyvena su vienu iš mūsų vairuotoju, kuris turi sugyventinę iš Latvijos (ji, priedo, turi ir dukrą). Bet ne tame esmė… gyveno ji su visais patogumais, darbą jai aišku parūpino mūsų vairuotojas, paprašė administratoriaus, kad ją priimtų.

Negana to, kad ji gavo per jį darbą, gyveno jo name - už nieką nemokėjo: nei už savo maistą, nei už savo rūbus, net sąskaitų apmokėti nepadėdavo… Bet čia buvo ne mano reikalas, aš nežinojau kas pas juos ten vyksta ir kokiomis sąlygomis ji išvis buvo priimta ten gyventi - man dzin. Vienintelis mano rūpestis buvo ją apmokyti, kad ji būtų gera darbuotoja ir gera ‘team member’.

Važiuojam toliau… Kadangi aš dirbau ir mokiausi (buvau paskutiniame kurse), rašiau disertaciją ir turėjau daryti visokį kitą šlamštą, pasiėmiau dviejų savaičių atostogas nuo darbo. Buvo rojus - pagaliau galėjau susikoncentruoti į mokslus ir greičiau užbaigti šitą begalinį namų darbų ciklą. Grįžusi iš atostogų iškart pajutau keistą atmosferą parduotuvėje.. Latvė vis į mane šnairavo, kaip sakant spoksodavo piktais, nesuprantamais žvilgsniais. Kas nutiko? Ai, pofik, man dzin, tegul ji žiūri kaip nori… Bedirbdama pirmą dieną po atostogų kažkaip užsišnekėjau su vienu vaikinu, kuris prasitarė, kad su Latve kartais susitinka po darbo, nuveža ją namo, ar šiaip kur tūsinasi. Na ką, pagyriau, palinkėjau sekmės ir tiek- jis fainas, geros širdies vaikinas, o ji - na girdėjau visko, bet juk vien iš apkalbų negali apie žmogų spręsti, argi ne taip? Dar tuo metu apie Latvę aš nieko nežinojau, man niekas nerūpėjo, man asmeniškai ji buvo eilinė bendradarbė ir tiek.

Kitą dieną ateinu i darbą - atmosfera vėl ne kokia. Kolektyvas kažkaip keistai elgiasi kažkas lyg ne to… Gal man vaidenasi? Gal aš tiesiog atpratau nuo jų visų per tas dvi savaites, kol sedėjau namuose užsidariusi prie kompo ir knygų, beieškodama informacijos savo esėms ir disertacijai? Hm… Vaikinas, kuris prasitarė, kad lyg ir draugauja su Latve, ir aš, buvom paskirti dirbti iki parduotuvės uždarymo dviese su keliais vairuotojais. Tarp jų buvo ir tas, pas kurį Latvė gyvena. Tiesiog iš smalsumo paklausiau vaikinuko - tai ar jūs jau oficialiai pora? Ar jūs kartu, ar šiaip tiesiog šalam malam? Jis atsakė jog jie pora (nors daug vėliau prisipažino, kad tada tai pasakė tik juokais… hm…). Nu whatever… Baigusi darbą paprašiau kad mane kas pametėtų namo, kadangi buvo 2 valandos ryto, o pėsčiomis vienai eiti namo kažkaip nesinori, o dar ir lietus prasideda… Parvežė mane tas vyrukas, pas kurį Latvė gyvena. Jis man prasitarė, kad ji jau kelintas mėnuo net nepasisiūlo padėti namuose, už nieką nenori mokėti, vis tik prašo ir prašo kąnors jai nupirkti. Kadangi aš šitą vyrą pažįstu jau metus, jis mano geras draugas - išreiškiau savo nuomonę apie situaciją ir pasakiau, kad tikiuosi, jog ji vertina kiekvieną dalyką, kas jai yra duodama.

Aš žinojau, kad šis vyrukas truputį trenktas ta prasme, kad jeigu kam nors reikia pagalbos, jis ne tik kad padės - paskutinius savo triusikus atiduos, o apgautas nieko nedarys, nes yra arba:

a) per daug geros širdies;

b) durnas kaip kelmas;

c) jis tiesiog nenorės pyktis su savo sugyventine, kadangi jos abi Latvės ir jo sugyventinė kažkiek pažinojo šitą merginą (nors labai abejoju ar pažinojo gerai)…

Vėlgi - ne mano problemos, aš į jų gyvenimą nenoriu kištis… Tačiau atsibudus kitą rytą, kaip ritualas reikalauja, pasitikrinu feisbuką ir žiūriu - tiek Latvė, tiek vairuotojas abu ištrynė mane iš savo draugų sąrašo. Okey… kažkas čia jau ne to vyksta, kažkas man čia nesiriša, prasideda vaikų darželio tipo nesąmonės.. Latvė - suprantu, ji LABAI keistai elgėsi kai aš grįžau po atostogų, bet kodėl vairuotojas?? Mes niekada nesipykom, praeitą naktį, kai jis mane vežė namo, mes juokėmės iki ašarų ir šiaip kalbėjomės temomis, kuriomis visada kalbamės atvirai… Aš tikra, kad jo niekaip neįžeidžiau. Užuodžiu kažką negero… Prasukam laiką keliais mėnesiais į priekį - apie Latvę vis naujos kalbos, ji vis ateina su kitu vaikinu, vis lenda prie kitų parduotuvės vairuotojų, vis kalbina kiekvieną klientą. Manęs asmeniškai tas neliečia, nors turiu prisipažinti - jos buvimas šalia man varo vėžį! Negana to, ji vis man mėto žaibus akimis, nors po to lenda kalbėtis ir bando iš manęs ištraukti nors vieną žodį. Aš laikausi savo - su ja kalbėtis nenoriu, net vienoj vietoj šalia stovėti negaliu. Vaikinukas, kuris ale juokais pasakė, kad su ja draugauja, žinoma, į Latvės elgesį arba nereaguoja arba tiesiog pasijuokia iš to, kokia ji palaida bala…

Kuo toliau, tuo darosi blogiau… Prieš porą ar tris savaites, iš niekur nieko prie manęs prieina Latvė ir sako: ”turi turi problemų, ar kame reikalas? Kodėl tu su manim nešneki, kiekvieną kartą kai bandau su tavim kalbėtis tu man šaltai numeti vieną kitą žodį ir apskritai - labai šaltai su manim elgiesi.” Aš aišku nesitikėdama tokio puolimo jai atsakiau paprastai: ”žinai… tiesiog neturiu apie ką su tavim šnekėtis, o problemų aš neturiu, taip kad šis pokalbis irgi baigtas”. Dabar kai pagalvoju - gal reikėjo jai rėžti visą tiesą į akis: kad ji mano varo vėžį savo palaidu elgesiu, kad dėl jos kaltės mano geras draugas jau kuris mėnuo nešneka su manim dėl nesuprantamų priežasčių, kad po jos atėjimo čia dirbti, atmosfera tapo tiesiog nepakenčiama… O gal ir gerai padariau, kad nepuoliau jai į akis ir nenusileidau iki jos lygio… Nors jeigu atvirai pasakius, su mano karštu būdu - labai neįtikėtina, kad atsilaikiau jos nepuolus atgal…

Prieš savaitę mūsų parduotuvės administracija nusprendė, kad reikia daryti išpardavimą. Cool - bus daugiau judesio, būsim žiauriai užsiėmę - liuks! Ta savaitė buvo, aišku, nežmoniškai įtempta, visi ant nervų, išskyrus Latvė. Ji, stovi priekyje, priiminėja užsakymus, atsiliepinėja telefonu ir tiesiog įkyriai ir kartais net jau per aiškiai flirtuoja su bet kuriuo vyriškos lyties klientu. Kol visi kiti dirba iš peties ir lieja prakaitą, ji smaginasi, davinėja visiem savo numerį, tik akutėmis mirksi. Nežinau, kur administratoriaus akys buvo, aš tikra, kad kažkuriuo momentu jis tai pastebėjo. Nežinau, ar sureagavo į tai ar ne, bet manau jo galvoje buvo viena - pardavimai kyla, o tas reiškia viskas ‘zajabys’, liaudiškai tariant.

Šios paskutinės dvi savaitės man asmeniškai buvo ir yra tikras pragaras. Negana to, kad ji gadina nervus, ji nusitaikė ir į mano vaikiną (nors darbe niekas nežino, kad mes pora). Man asmeniškai - darbas yra darbas, aš sugebu save valdyti ir turiu pakankamai proto nerodyti visiem savo asmeninio gyvenimo. Bet paskutiniomis dienomis jaučiu, kad sprogsiu iš pykčio! Latvė yra megėja prisiliesti prie mano vaikino, prašyti, kad ją apkabintų… Kas čia per šliundra?? Ačiū Dievui, vaikinas nėra durnas - nenori apsikrėsti kokia nors liga nuo jos… Bet pasirodo, kad Latvė mano, jog jis yra JOS ir ji gali sau leisti bilekaip liestis ir kalbėti su juo… Cha cha cha… O jei atvirai norisi tokiai tėkšti į veidą, arba kur kampe paverkti, nes šitoj situacijoj aš - bejegė. Administratoriaus akimis, Latvė - kelia pardavimų skaičių, dėl to ji ‘neoficialiai’ yra jo numylėtinė. Jeigu kolektyvas kąnors prieš ją pasakys - niekas nepasikeis, jau bandėm. Ech… Va taip viena palaida bala gali sugadinti puikią atmosferą ir išardyti kolektyvą..

Ką jūs realiai darytumėte tokioje situacijoje?

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

********Disclaimer***************Tai nėra mano stiliaus įrašas, bet gal kasnors, patiriantis panašius dalykus patars man, arba pasidžiaugs, jog jų santykiai yra geresni***********

Vienas labiausiai užknisančių dalykų santykiuose (kai tavo antroji pusė ne Lietuvis) yra tas suknistas kultūrinis nesuderinamumas! Aš nesuprantu jo, jis nesupranta manęs, nors regis ne su kokiu babajum draugauju, nesiskiria kultūros taip stipriai, bet kur gi…

Priėjom tą ribą, kai reikia nuspręsti, kur gyvensim paskutiniais universiteto metais. Staiga paaiškėja, kad tavo antroji pusė jau kažkada seniai suderino reikalus su kitais trim kursiokais, tarp kurių yra viena mergina, su kuria taviškis draugavo prieš metus (tik savaitę, kokia ten draugystė, bet faktas lieka faktu)… Labiausiai į neviltį varantis dalykas yra tas, kad jo galvoje - tai nieko bloga.

Nieko keisto ir tai, jog vos prieš kelias dienas, jis pats pasiteiravo manęs, ką mes darysim… Ir tikrai nėra nieko keisto, kad pasiteirauti jam šovė į galvą tada, kai jau beveik pasirašyti kontraktai vietai, minėtai aukščiau…

Regis Anglijoje yra visiškai natūralu su savo ex pasilikti geriausiais draugais. Viskuo dalintis, apie viską kalbėtis ir šiaip beveik palaikyti ant tiek artimus santykius, jog man, kaip Lietuvei tas verčia rašyti tokias blevyzgas kaip ši! Bet aš tiesiog negaliu, man reikia kur nors išsilieti, nes kitu atveju pradėsiu daužyt galvą į sieną… Kiek kartų bandai žmogui paaiškinti, kad mano pavydas nėra iš piršto laužtas - jis nesupras, nes jis užaugo kitokioj kultūroj, jie kitaip vertina žmones… Viskas po velnių pas juos kitaip! Velnias, kaip pasiilgau normalių santykių su normaliu Lietuvaičiu, kur pasakai tiesiai šviesiai kaip turi būt - taip ir padaroma.

Aišku, daug kas priklauso nuo pačio žmogaus. Niekada savęs nelaikiau tipine Lietuvaite, nors visada išdidžiai pasigiriu “I’m Lithuanian, not freakin’ Polish or Russian!”, jeigu kas nors paklausia iš kur esu. Neturiu nieko prieš Rusus ar Lenkus, tiesiog po kurio laiko pradeda užknisti žmonės su savo speliojimais. Atrodo, kad be Rusijos ir Lenkijos, Europoje kitos šalys neegzistuoja… Anyways…

Kaip jau sakiau, daug kas priklauso nuo žmogaus, bet ką daryti tokiu atveju, kai tavo antroji pusė yra visų draugas tiesiogine šio žodžio prasme? Jis visus pažįsta: kad ir kur benueitum, po keturių minučių - pusė kambaryje esančių žmonių jį žinos. Jis visur ir visada padės, retai pasakys “ne”. Vis klausiu savęs - ar tokio tipo žmoguje dar gali būti vietos meilei ir įsipareigojimui VIENAM žmogui? Dar pridėkit vaikišką naivumą ir gausit portretą žmogaus, kuris mane šią akimirką varo iš proto (ne gerąją prasme).

Žinau, žinau, negalima kaltinti vien vargšo bernioko už jo kvailumą, tačiau užknisa, kad jo ex pasiūlymas gyventi vienam bute - visiškai nesukelė jokių abejonių, įtarimų iš jo pusės. O kam gi? Ji jo viena geriausių draugių, kas čia blogo? Em… Gal tas, kad tu TURI MERGINĄ (ką beje labai gerai žino jo ex, mes visi gi kursiokai…)? Vat taip… Ir kariauk sau, žmogau su vėjo malūnais, nes abudu tvirtina esantys tik geri draugai, o mano galvoje švilpia kitokios mintys, kurių pagrindo niekaip neišaiškinsi Britiškam protui….

Taigi, kad neužsitęstų mano blevyzga - retoriškai klausiu - ką daryti?..

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ar kada nors yra buvę taip, kad vieną dieną atsikeli ir nebežinai kas su tavim darosi? Regis per naktį pasikeitė gyvenimas: viskas krenta iš rankų, dalykai, kurie anksčiau džiugino, dabar nervina, o geriausi draugai tampa vos ne priešais. Ne, tai ne depresija, tai kažkas kitka. Tu dar sugebi džiaugtis, šypsotis ir gerai leisti laiką, bet… nebe taip kaip anksčiau. Galėčiau tai sulyginti su gyvatės išsinerimu iš odos, žinai gi - palieka senają ir keliauja toliau su nauja.  Blogiausia tai, kad regis iš tavęs kiekvieną dieną yra ištraukiama energija ir valia. Valia tęsti pradėtus darbus… Norisi rašyti, bet negali prisiversti, net nežinai apie ką rašytum. Norisi prisėsti prie instrumento, kuriuo seniai negrojai, “padžiazuoti” prasiskaidrinti sau nuotaiką, bet gali tik sugroti senai atsibodusiu dalykus.. Ne, tai ne tinginystė, tai kažkas kitka.

Kai kasnors pasako: “aš žinau kaip tu jautiesi” arba “aš gi tave pažįstu kaip nuluptą“, jauti nesuvaldomą norą rėžti atgal, jog ta persona nepažįsta tavęs ir kad tu neesi toks lengvai perkandamas žmogus. Tu nori atsiverti pasauliui, bet tuo pačiu - išlikti paslaptingas, intriguojantis, kad kitiem nepasirodytum nuobodus. Tu nori kažko iš gyvenimo, bet tiksliai negali įvardinti ko. Lygtais eini kažkokiu keliu, lyg ir žinai kur jis turėtų vesti, bet jauti, jog save apgaudinėji. Ar niekada nesijautei šitaip?

Momentas, kai susitaikai su nauju gyvenimu ir nusprendi, jog nekartosi senų klaidų, kai regis saulė ima šviesti skaisčiau ir viskas juda i gerąją pusę, yra užtemdomas supratimu, kad visgi kartoji senas klaidas ir saulės spinduliai nėra nei šiltesni, nei skaistesni…  Jautiesi kaip uždaram rate, lyg triušis, patupdytas į narvą, priverstas bėgti ratu, į kurį iš aukšto kažkas žiūri ir juokiasi. Kartais pagalvoji, jog gyvenimas išties yra žiaurus dalykas ir visi tie, kurie sako “kaip pasiklosi taip išsimiegosi“, nesupranta kaip kartais būna sunkupasikloti” būtent taip, kaip norėtųsi.

Galų gale tau ima svirti rankos ir nieko nebesinori. Nebelieka motyvacijos ir atrodo, kad tuoj užpuls didžiausia depresija, neviltis ir visoks kitoks blogis. Kad ir kaip nesinorėtų įsilesti visko į vidų, ne visada išeina… Pradeda klibėti mintys, jog tavo gyvenimas yra didelis š**** ir viskas gali eiti velniop, nes tau jau nebesvarbu…

Atsikeli vieną dieną ir… pasaulis visgi neatrodo toks blogas: gerai apmąstai savo problemas, iškart randi porą variantų kaip jas išspręsti, atbunda noras bendrauti su visais ir gerėtis viskuo. Tarsi pavasaris pasibeldė į duris. Tu atsistoji, nusipurtai visą blogį ir eini toliau, o pikta, susivėlusiais plaukais moteris, kurią praminei gyvenimu, nebėra tokia baisi (truputį labiau susitvarkius :) ).

Daug kartų girdėjau, jog gyvenimas - tai tarsi jūra - vis banguoja nenustojant. Po kiekvienos blogos bangos ateina gera, po dviejų blogų - dvi geros arba viena gera, bet labai didelė. Todėl niekada nesustok, visada eik į priekį ir net jeigu pasijusi “viskas, daugiau nebegaliu…” - tiesiog sustok, atsipūsk, pailsėk ir eik toliau, nes tavo “geroji banga” galbūt šią akimirką kyla ir ruošiasi kelionei į krantą…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »