BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visų pirma, leiskite pasveikinti visus su Naujaisiais drakono metais! Ką gi, 2012 atėjo, nieko neatsitiko, mes visi dar gyvi ir sveiki (dėl sveikatos galima pasiginčyti…)

Kaip atšventėte naujuosius? Ar linksma buvo? Galiu pasigirti, kad mano Naujieji buvo patys geriausi, kokius esu turėjusi per savo nelabai ilgą gyvenimą. Kadangi mano paskutinis įrašas sulaukė pageidavimų rašyti ilgesnius blogus, pasistengsiu aprašyti kuo daugiau, išsamiau ir papasakoti dalykų, kurių galbūt dar nežinojote apie Japoniją.

Šiaip, yra ganėtinai sunku šiais laikais nustebinti žmones kažkuom nauju. Aplinkui tiek daug informacijos, tiek daug skirtingų nuomonių, visokiausių perspektyvų… Bet ką pastebėjau - žmonės vis dar nepaleidžia senų stereotipų apie Japoniją (apskritai - azijiečius). Todėl savo pasakojimu, norėčiau ne tik pasidalinti įspūdžiais iš savo Naujametinio sutikimo, bet ir apšviesti žmones, kokia iš tiesų yra Japonija ir patys Japonai.

Taigi, pradėkim savo pasakojimą :)

Mano pasiruošimas Naujiesiem prasidėjo Gruodžio 29-tos vakarą, kai išsivalius kambarius ir susipakavus didžiausią tašę, susiruošiau į Nagoją (名古屋) aplankyti savo draugių. Linksma mūsų trijulė išties, aš - Lietuvaitė, mergina iš Latvijos ir kita iš Estijos. Žodžiu, susiruošiau į Naujametį Baltijos šalių susitikimą :D

Kelionė buvo varginanti - beveik 10 valandų autobuse, kadangi kelias iki Nagojos išties ilgas. Esu begalę kartų girdėjusi, jog Japonai nesedės šalia užseniečių - MELAS! Jeigu esi padoriai atrodantis žmogus - jiems nusispjauti kokia tavo tautybė. Kadangi autobuse turėjau susirasti sau paskirta vietą, bet nebuvo jokių numerių, viena mergina mandagiai pasiūlė sėstis šalia jos. Na ką, prasikankinau tas ilgas valandas autobuse, kelis kartus numigau - atsikėliau su baisiu kaklo skausmu… “Eikit velniop su savo kelionėm”, pagalvojau… reikės nusipirkti pagalvę kokią (aišku to taip ir nepadariau…)

Ankstų rytą jau buvau priešais didelę ir jau ganėtinai žmonių pilną Nagojos traukinių stotį. Vaizdas buvo pasakiškas išties.. “Pagaliau matau tikrąją, moderniąją Japoniją”, praskriejo mintis. Kadangi aš pati gyvenu ganėtinai mažame mieste, pas mus nėra tų dangoraižių, begalės mirgančių reklamų ir viso kito, ką žmonės dažniausiai įsivaizduoja, galvodami apie Japoniją. Pas mane visur kalnai… gražūs, pasakiški kalnai, nuostabi gamta, bet niekada nejaučiau tipinio gyvenimo intensyvumo, to bėgiojimo visur, kuris turėtų atsispindėti dideliuose miestuose.

Nors visada save laikiau miesto mergina, gimus ir užaugus Vilniuje - mūsų menkas miestelis yra visiškas niekis palyginus su Japonijos miestais. Emocijos liejosi per kraštus vien tik einant gatve ir žiūrint į pastatus: į tuos didelius pastatus, milžiniškas vitrinas, visur mirgančias reklamas, parduotuvių iškabas ir t.t. Pasijaučiau kaip iš mažo provincijos kaimo atvykusi mergiotė, pirmą kartą dideliame mieste. Turbūt taip ir atrodžiau - vis su, iš nuostabos išpūstom akim ir fotoaparatu rankose. Nors tiesa pasakius, dabar žiūrint į padarytas nuotraukas kyla klausimas: “tai ką visgi aš fotografavau tą dieną?”. Nuotraukų milijono nepridariau, tačiau viskas liko atmintyje, o tas ir yra svarbiausia, manau :)

Taigi, pirmoji diena, 30-toji Gruodžio, Naujųjų išvakarės. Po ilgos kelionės norėsi tik dviejų dalykų - dušo ir miego, tačiau negalėjome užsiregistruoti viešbutyje iki 15:30, kas buvo kiek netikėta. Teko blūdyti po miestą. Viešasis transportas Japonijoje yra superinis! Kainos gal ir kandžiojasi, jeigu daug reikia važinėti, tačiau visada galima nusipirkti vienos dienos “pravažiuojantį”.

Po ilgų vaikščiojimų, važinėjimų ir laiko tempimo, pagaliau galėjome pasiimti kambario raktą ir susitvarkyti prieš vakaro linksmybes. Numigom neilgai, gal tik 3 valandas ir išlekėm į izakają (užeiga, kurioje dažniausiai už nustatytą kainą gali valgyti kiek nori). Labai jauki vieta, beje. Žemas stalas, atsisėdi ir po stalu pilna vietos kojom, gali makaluotis kiek nori :) Užsisakėm gėrimų, maisto, tiesa vienas skaniausių dalykų yra salotos! Japonai tikrai jas moka gaminti. Nieko ypatingo lyg ir nededa - tokias pat galėtumem be problemų ir namuose pasigaminti, bet visgi skonis yra nepakartojamas.

Tiesa, izakajose leidžiama rūkyti, bet ventiliacija tokia gera, kad tai dar niekada nesudarė nepatogumų žmonėms, kurie nerūko. Taigi, užkandom ir pirmyn i karaoke! Ten linksmybės be galo :) Užsisakai kambarį tokiam laikui, kiek nori, ir jeigu turi pakankamai lėšų ir ūpo, gali užsisakyti 飲み放題 (nomihoudai) - “gerk kiek nori”. Nepigus tas malonumas, bet tikrai verta :) Plėšėm gerkles iki 6 ryto, gėrėm kaip už tėvynę, bet stipraus efekto nebuvo. Nėra ko ir norėti, kai visi alkoholiniai gėrimai vos po 3-6% stiprumo. Nors jeigu būtų stipresnių - visi gulėtų kambariuose girti kaip tapkės ir nedainuotų, o miegotų. Mes, merginos, turbūt šokiravom karaokės baro darbuotojus, nes garantuotai aplenkėm visus kaimynus savo užsakymų gausa.. Nėra ko girtis, tačiau buvo linksma. O apgirtę Japonijai yra mieliausi žmonės pasaulyje :) Grupelė jaunų studentų, išgirdusių, kad užsenietės dainuoja Japoniškas dainas, nepasidrovėjo užeiti į svečius ir pagirti mūsų kalbos žinias. Faktas, Japonam Anglų kalba yra sunkiai įkandama ir sudėtinga, kaip beje ir daugeliui Lietuvių, tačiau jie atkakliai stengiasi bent porą frazių pasakyti šia, jiems, paukščių kalba, kas man asmeniškai yra labai miela ir šiek tiek juokinga :)

Po visų varginančių dienos linksmybių reikėjo kuo skubiau grįžti namo ir griūti į lovą, juk Naujieji vos už keliolikos valandų! Taip ir padarėm. Grįžom, įsijungėme televizorių ir bežiūrėdamos įvairiausias laidas užmigome. Atsikėlus jau gerokai į vakarą, supratau, kad šiandien su niekuo nekalbėsiu - dingo balsas. Faktas, kad dar prieš atvažiuojant pasigavau kažkokią bacilą ir visą praeitą vakarą dainavau iš širdies ir laksčiau po karaoke, turbūt nepadėjo gyjimo procesui. “Na, nieko, pabūsiu aš be balso”, pagalvojau nenusimindama. Ech, vaikyti, kaip smarkiai aš klydau. O balso Naujųjų naktį man reikėjo… Prarėkiau ir tą, kuris buvo likęs, o priežastis tame, jog nusprendėme keliauti į nevisai toli esantį Nagašimos atrakcionų parką, mat ten vyko Naujametinis vakarėlis: koncertas, fejerverkai ir be abejo - atrakcionai. Tačiau kelias iki to parko tikrai nebuvo lengvas…

Su metro teko nemažai pavažinėti, kad nusigauti iki ten, iš kur galėjome sėsti į traukinį, kuris mus per maždaug 40 minučių nuvežė ir paliko Nagašimos stotyje. Nieko nelaukdamos nuėjome į autobusų stotelę, kur sužinojome, jog autobusų, deja, nebeliko šiandien. Supraskit, tie, kurie norėjo važiuoti, atvyko laiku, anksčiau nei mes. Cha cha… Na gerai… Po kelių minučių pasirodė dvi Japonės merginos, apsirėdžiusios šventei (ne, jos nedevėjo kimono… tiesa pasakius - niekas nedevėjo). Bandėm sukti avantiūrą ir išsikviesti taksi penkiese, tačiau visi taksi buvo užimti! O kaip gi… į tą parką suvažiuoja žmonės iš aplinkinių miestų ir miestelių, aišku bus viskas užimta. Ką mum daryti? Mes neišpaikintos - eisim peškute! O kur eiti? Kur pasukti, ko tiksliai mes ieškome - nežinia. Na, iki Naujųjų dar kelios valandos - išsiaiškinsime.

Galiu pasakyti tik vieną - Japonijoje žmonės ne be reikalo taip gausiai naudojasi dviračiais… atstumai tikrai nėra maži kaip norėjosi tą vakarą… Per kažkur pusantros valandos sugebėjome ateiti iki vietos, kur turėjo vykti parko įžiebimas (ne, ne atrakcionų parko..), tačiau buvo belikę vos pusė valandos iki parko uždarymo - pavelavom :( ech… iš toli viskas taip gražiai atrodė… kojos, kodėl jūs neeinate greičiau? ;( moteris, pardavinėjanti bilietus patarė geriau vidun net neeiti, nes nespėtumem visko apžiūrėti - vartai bus uždaromi po kelių minučių. Ot velnias… Pasiklausėmė kur tas pagrindinis parkas randasi, moterėlė mielai į rankas įdavė žemėlapį, kuris labiau priminė vaiko pieštą paveikslėlį ir pasakė, kad parkas už maždaug 10 km. nuo vietos į kurią taip atkakliai ėjom.

- Sakai 10 kilometrų? ok… ok… ramiai kvėpuojam…

Istorija kartojasi - autobuso nėra, taksi užimti… Na ką, merginos - einam tuos kilometrus, jau tokį kelią sukopėm - nebėra kur dėtis… Tiesa su tokiu žemėlapiu toli nenueisi - nesuprasi į kurią pusę eiti, kur pasukti. Žodžiu nusprendėm bandyti laimę ir pasukom tamsiausiu greitkeliu… Mažai kas matėsi pirmąsias 20-30 minučių… Tik tolumoje žybsinčios lemputės ir nuo šalčio pageltusi žolė…

Tiek to, nebepasakosiu kiek laiko mes ėjom, kiek blūdyjom ir kiek keikėmės… nežinojau, kad tiek keiksmažodžių moku… Ačiū Dievui, mum užteko proto šiltai apsirengti ir nesidėti aukštakulnių! Po gerų dviejų su pusę valandos pasiekusios atrakcionų parką, galite įsivaizduoti, jautėmės lyg devintame danguje. Sumokėjusios pinigus už bilietą, pirmu taikiniu šovėme prie mažesnių karuselių, kadangi proporcingai - eilė buvo mažesnė. Mum buvo likusios vos dvi valandos iki Naujųjų, koncentas, kuris vyko parko viduryje mūsų nedomino - norėjome atsisėsti, gauti adrenalino dozę ir užmiršti kelionę, kurią katik baigėme.

Nuo vienos vietos, prie kitos, prasilekėme per parką, pamatėme šimtus žmonių ir kas be ko, jie pamatė mus. Taip, Japonai tikrai į mus žiūrėjo, bet pasakysiu nuo širdies - jų dėmesys manęs niekada nestebino ir nenervino. Na, bent kol kas man nekyla jokių problemų, kad jie į mane žiūri - juk tai natūralu! Mes lygiai taip pat spoksom į azijiečius, ar negrus, kai jie praeina Vilniaus gatvėmis. Ir nebandykime slėpti - lygiai taip pat juos apkalbame: jų išvaizdą, aprangą, kalbą. Kodėl žmonės pamiršta tai, ką patys daro, nuvažiavus į Japoniją? Juk net ir ten, mes spoksom į moderniai ir šiuolaikiškai apsirengusį jaunimą… Neslėpsiu, pati tą naktį spoksojau ir akimis ryjau ne vieną bernioką… kiekvienam pagal skoni, žinoma :)

Laikrodžio rodyklės pavojingai greitai artėjo prie vidurnakčio, todėl nusprendėm ir mes įsimaišyti į koncerte dūzgiančią minią. Arti prie scenos prasibrauti, ar bent į vidurį įsimaišyti buvo neprasmiška - žmonių jūra, bet visi mandagiai stovėjo, niekas nesistumdė ir nesibrovė per jėgą - kaip priimta mūsuose kažkodėl >_< Dar vienas dalykas - tas, kuris pasakė, kad Japonai yra mažiukai, arba pats buvo Sabonio ūgio, arba jam akinių reikia! Turėjau pasistiebusi visą laiką būti, net pašokinėti teko, kad pamatyčiau, kas vyksta priešais visai nežemus Japonus… O kadangi pati neesu žema, galiu drąsiai pasakyti - Japonai jau seniai, kaip ir visa žmonija evoliucionavo ir išaugo! :) Taip kad nereikia skiesti nesamonių apie jų ūgį (kas yra mano mamos mėgstama tema… -_-)

Galiausiai atėjus vidurnakčiui, supratau, kad tai turbūt vienintelis kartas gyvenime, kai galiu pasigirti tokiais įspūdžiais… Esu apsupta besišypsančių Japonų, su jais kartu šokinėjam, dainuojam ir linkim vieni kitiem laimingų Naujų. Nors nei lašo alkoholio tą naktį burnoj ir neturėjau - dar taip gerai niekada nešvenčiau! Tiek vaikinai, tiek merginos aplink mus nesidrovėjo ir su šypsenom veide mus kalbino, keitėmes numeriais, fotografavomės, kaip maži vaikai susikibę už rankų šokinėjom. Pasakiškas jausmas… Ir tiesa pasakius, po šito tikrai nesinorėtų kitus Naujuosius švesti pvz. Lietuvoje ar kur kitur… Kur pusė minios dar prieš dvyliktą butų girti kaip tapkės, kitą pusė stovėtų šalia ir taškytų savo gėrimą ant tavęs, visi stumdytųsi, rėkautų ir kažkur be abejo įsipliekstų kokių marozų kova dėl keisčiausio ir menkiausio dalyko…

Visą likusią Naujametę naktį lakstėme po parką, įvairiausius kalnelius… Teko pralaukti prie vienų kalnelių beveik dvi valandas, prie kitų - kiek daugiau nei dvi. Tikiuosi iš nuotraukų suprasite, kodėl :)

Tai štai - visa mano Naujametė istorija :) Pilna nuotykių ir adrenalino, naujų pažinčių su visai ne šovinistiniais ir neužsidariusiais ar droviais Japonais :) Belieka paminėti, kad grižti namo/atgal į viešbutį buvo jau kiek lengviau - sulaukėme autobuso! :DD Grįžusios į kambarį, įsijungėmė televizorių ir bežiūrėdamos kaip kyla saulė virš Fudži ugnikalnio (visi turi pamatyti pirmąjį saulėtekį, kad juos lydėtų sekmė), užmigome.

Išties - patys geriausi Naujieji!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “Naujųjų sutiktuvės Japonijoje arba party like an Asian!”
  1. kaip įdomiai čia. Perskaičius apima toks jausmas, jog ir aš pati tuos Naujuosius Japonijoj švenčiau. :)

Komentuokite