BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar kada nors yra buvę taip, kad vieną dieną atsikeli ir nebežinai kas su tavim darosi? Regis per naktį pasikeitė gyvenimas: viskas krenta iš rankų, dalykai, kurie anksčiau džiugino, dabar nervina, o geriausi draugai tampa vos ne priešais. Ne, tai ne depresija, tai kažkas kitka. Tu dar sugebi džiaugtis, šypsotis ir gerai leisti laiką, bet… nebe taip kaip anksčiau. Galėčiau tai sulyginti su gyvatės išsinerimu iš odos, žinai gi - palieka senają ir keliauja toliau su nauja.  Blogiausia tai, kad regis iš tavęs kiekvieną dieną yra ištraukiama energija ir valia. Valia tęsti pradėtus darbus… Norisi rašyti, bet negali prisiversti, net nežinai apie ką rašytum. Norisi prisėsti prie instrumento, kuriuo seniai negrojai, “padžiazuoti” prasiskaidrinti sau nuotaiką, bet gali tik sugroti senai atsibodusiu dalykus.. Ne, tai ne tinginystė, tai kažkas kitka.

Kai kasnors pasako: “aš žinau kaip tu jautiesi” arba “aš gi tave pažįstu kaip nuluptą“, jauti nesuvaldomą norą rėžti atgal, jog ta persona nepažįsta tavęs ir kad tu neesi toks lengvai perkandamas žmogus. Tu nori atsiverti pasauliui, bet tuo pačiu - išlikti paslaptingas, intriguojantis, kad kitiem nepasirodytum nuobodus. Tu nori kažko iš gyvenimo, bet tiksliai negali įvardinti ko. Lygtais eini kažkokiu keliu, lyg ir žinai kur jis turėtų vesti, bet jauti, jog save apgaudinėji. Ar niekada nesijautei šitaip?

Momentas, kai susitaikai su nauju gyvenimu ir nusprendi, jog nekartosi senų klaidų, kai regis saulė ima šviesti skaisčiau ir viskas juda i gerąją pusę, yra užtemdomas supratimu, kad visgi kartoji senas klaidas ir saulės spinduliai nėra nei šiltesni, nei skaistesni…  Jautiesi kaip uždaram rate, lyg triušis, patupdytas į narvą, priverstas bėgti ratu, į kurį iš aukšto kažkas žiūri ir juokiasi. Kartais pagalvoji, jog gyvenimas išties yra žiaurus dalykas ir visi tie, kurie sako “kaip pasiklosi taip išsimiegosi“, nesupranta kaip kartais būna sunkupasikloti” būtent taip, kaip norėtųsi.

Galų gale tau ima svirti rankos ir nieko nebesinori. Nebelieka motyvacijos ir atrodo, kad tuoj užpuls didžiausia depresija, neviltis ir visoks kitoks blogis. Kad ir kaip nesinorėtų įsilesti visko į vidų, ne visada išeina… Pradeda klibėti mintys, jog tavo gyvenimas yra didelis š**** ir viskas gali eiti velniop, nes tau jau nebesvarbu…

Atsikeli vieną dieną ir… pasaulis visgi neatrodo toks blogas: gerai apmąstai savo problemas, iškart randi porą variantų kaip jas išspręsti, atbunda noras bendrauti su visais ir gerėtis viskuo. Tarsi pavasaris pasibeldė į duris. Tu atsistoji, nusipurtai visą blogį ir eini toliau, o pikta, susivėlusiais plaukais moteris, kurią praminei gyvenimu, nebėra tokia baisi (truputį labiau susitvarkius :) ).

Daug kartų girdėjau, jog gyvenimas - tai tarsi jūra - vis banguoja nenustojant. Po kiekvienos blogos bangos ateina gera, po dviejų blogų - dvi geros arba viena gera, bet labai didelė. Todėl niekada nesustok, visada eik į priekį ir net jeigu pasijusi “viskas, daugiau nebegaliu…” - tiesiog sustok, atsipūsk, pailsėk ir eik toliau, nes tavo “geroji banga” galbūt šią akimirką kyla ir ruošiasi kelionei į krantą…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Kai išsisemia jėgos…”
  1. Įdomiai rašai. Aš kažkodėl perskaitęs tavo straipsnį prisiminiau savo (amžina atilsi) žiūrėkėną ir jo tą bėgiojimo ratuką. Galima sulygint bėgimą tuo ratuku su gyvenimu - bėgi,tam kad bėgt,bet bėgi kaip ir žiurkėnas - nežinia kur. Paprastas bėgimas - rutina ir nuobodumas, o jei neduok dieve ne taip pastatysi koją bėgdamas pradėsi suktis aukštyn-žemyn ir taip daug ratų be realios galimybės sustot, kol po kiek laiko vėl grįši į normalų ritmą. Ir nepaisant visų tų kylimų ir kritimų vistiek bėgam, tik nežinia kur… :)

  2. Dėkui už įvertinimą ir video, skaniai pasijuokiau :)

Komentuokite