BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Labai dažnai vyresnio amžiaus žmonės prikiša jaunajai kartai, kad jiem gyvenimas kol kas lengvas. Na tiksliau, pagal senolius, gyvenimas pasidaro labai sunkus, kai yra sukuriama šeima. Peršasi išvada, kad iki tol mūsų gyvenimas yra vien rožių žiedlapiais klotas, o juk išties yra visaip kitaip.

Atleiskit už nuklydimą, tačiau noriu pasakyti, kad visai suprantu, kodėl mūsų senoliam bėdos prasidėdavo tik po vestuvių. Nors aš per jauna prisiminti Sovietų Sąjungą - esu prisiklausius oi kiek daug pasakojimų. Vienas iš tokių buvo apie tai, kaip jaunas žmogus po mokyklos eidavo i profkę, po profkės gaudavo darbą (ieškot beveik nereikėdavo) ir visi gyveno palyginti ramiai, per daug nesukdami sau galvos. Šalia buvo tėvai, draugai, namai… Nereikėdavo važinėti po užsienius ieškant laimės.

Grįžkime į dabartį - viskas pasikeitę! Nebėra mums laiko svajoti, apmąstyti, ko ištiesų norime iš gyvenimo. Per dvylika mokyklos metų pražingsniuojame kaip robotai - visiškai neklausiami: ” ką TU nori daryti po mokslų? Kuom nori būti likusį gyvenimą?” Aišku, niekas nedraudžia studijuoji dešimt skirtingų bakalaurų - jeigu tik turi šitiek pinigų ir sveikatos. Tačiau laikas vietoje nestovi: kuo daugiau blaškysiesi po gyvenimą, ieškodamas savęs, tuo galimybė dirbti tai ką nori ir uždirbti kiek nori mažėja. Būkime realistai - jeigu nepradedi dirbti anksti - įlysti į kokios didelės kompanijos aukso vidurį po kelių metų, kai jau esi perkopęs trisdešimtmetį, yra sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, bet laimingųjų, kuriems pavyksta tai padaryti, skaičius yra gan žemas. Taigi išvada tokia - baigęs mokyklą lysk į universitetą ir melskis, kad iš viso kurso, būtent tau pasiseks ir būtent tavo pastangos atsipirks su kaupu. Tuomet, jeigu esi mergina, turi atsigriebt ”gero gyvenimo” kiek gali, dirbk ir uždirbk savo norų pildymui, nes greitai reikės vaikus gimdyti ir virtuvėje prasleisti tiek, kiek praleisdavai grozio salonuose/kelionėse su draugais/vakarėliuose. O jeigu esi vaikinas - nesibaigianti rutina tik prasidės… Kiekvieną dieną eisi į tą patį darbą, klausysies neįdomių žmonių ir apsimesi, kad myli visus savo bendradarbius, o ypač bosą, kurį su mielu noru ir už dyką užmuštum, jeigu kas garantuotų, jog į kalejimą nesėsi. Ir taip tu ”kalsi šeimos pinigus”, kad nemirtumėt badu, kad buto/namo neatimtų už skolas.

Gana pilkas gyvenimo aprašymas, ar ne? Jaunimas turi teisę pasirinkti kuo nori būti, bet laiko ar galimybių pakeisti savo spendimą, duodama labai mažai. Esame prigąsdinti laiko sąvokos, nes jo niekas nesustabdys, o gyvenimas duotas vienas ir per jį turi pasiekti viską, apie ką svajoji. Suauk kuo greičiau, nedaryk klaidų. Tokie mes turime būti.

Neseniai tėtis atsiuntė skenuotas nuotraukas iš savo vaikystės. Žiūrėjau ir ašaros bėgo - tada jie atrodė tokie laimingi. Sėdžiu ir galvoju, gal visgi padairiau klaidą, kad šitaip skubėjau spręsti, kuom noriu visą gyvenimą būti… Gal katik supratau, kad 4 metus paleidau vėjams?.. Įdomus ir sudėtingas tas jauno žmogaus gyvenimas..

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Paskutiniu metu daug girdžiu visokiausių interviu ir matau straipsnių apie tai, kaip Lietuva sparčiai nyksta -todėl mūsų vyriausybė nori atidaryti duris kitataučiams. Tuo tarpu patriotizmo prigėręs jaunimas griebiasi Lietuviškos Trispalvės ir eina į gatves skelbti savo nacionalistinių pažiūrų.

Aš neesu nei politikė, nei vyriausybės darbuotoja, tačiau manau ir paskutiniam kvailiui yra aišku, kad abu požiūriai Lietuvai gali būti pražūtingi!

Tai štai, po tokios trumpos įžangėlės tęsiu savo įrašą. Išdėstysiu tiesiai šviesiai: kodėl mano pozicija yra būtent tokia, ką derėtų ir ko nederėtų mūsų vyriausybei daryti. Kaip turėtumėm kovoti su jaunais, darbingais ir talentingais žmonėmis paliekančiais gimtinę. Nors ir nesitikiu, kad šį blog’ą perskaitys D.Grybauskaitė ir susiėmusi už galvos bėgs per Prezidentūrą šaukdama ”Eureka!” - manau pasidalinti nuomone yra verta.

Pirmoji strėlė skris į mūsų visų daržą. Kiekvienas skaitantis šį įrašą pažįsta bent kelis emigravusius, vėliau grįžusius ir vėl išvažiavusius Lietuvaičius. Pirmiausiai norėčiau trumpai aptarti itin plačiai paplitusį nusistatymą, kad emigrantai yra Lietuvos išdavikai ir kad jeigu jau išvažiavai - negrįžk. Tegaliu pasakyti viena - toks nusistatymas yra vaikiškas, kvailas ir absoliučiai nepagrįstas. Tai tik blogina situaciją ir skaldo šalį. Keista ir tai, kad visi save vadinantys ”patriotai” rėkia jog jie geresni, nes pasiliko vargšėj šalį, nors patys mažai prisideda prie Lietuvos modernizavimo. Na, nebent prisideda prie alaus butelių išvežimo/perdirbimo pramonės ir policijos pareigūnų darbo užimtumo, kai naktimis geriančius ir vandalizuojančius ”patriotus” reikia varyt namo.

Tie patys už Lietuvą ”galvas guldantys” piliečiai visada maloniai paprašys ko nors iš užsienio parvežt ar pinigėlių paskolint… Išties nesinori per daug gilintis į šią opią problemą, nes norint tikslingai išdėstyti savo mintis, reikėtų atskirą (ir ganėtinai ilgą) įrašą sukurt. Esmė yra viena - dviveidiškumo Lietuvoje tikrai netrūksta - keikia tuos, kurie išvažiavo, bet nekenčia savo gyvenimo ”biednoje” šalyje - patriotizmas visame gražume..

Dėl ko apie tai užsiminiau? O gi dėl to, kad pasaulyje yra absoliučiai priimtina, kad jaunimas išvažiuoja gauti patirties ir išsimokslinti. Dažniausiai, įgiję platesnių pažiūrų, išsimokslinęs jaunimas grįžta į gimtinę. Ir tame nėra nieko bloga, atvirkščiai - labai pagirtina, nes tai kursto naują biznį, naujas darbo perspektyvas ir galiausiai modernizuoja šalį. Asmeniškai, aš nematau nei vieno blogo aspekto jaunime, kuris tikslingai juda tokia kryptimi. Tačiau visiem puikiai žinoma, kad tik labai nedidelis procentas grįžta ir dar mažesnis procentas priderina savo gautas žinias ir patirtį. Kodėl? Atsakysiu labai trumpai - Lietuvoje mes negerbiam ir nevertinam jaunos darbo jėgos ir jauno proto. Mūsų kultūra vis dar įsikabinusi archajiškų idėjų jog tik per keturiasdešimtmetį perkopus galima būtį vertinamam kaip ”dėmesio užsitarnavusiam” žmogui.  

Neseniai kalbėjausi su vienu bičiuliu, kuris beveik raudonuodamas iš pykčio krovėsi lagaminus važiuot atgal į Angliją, kur įgijo bankininkystės magistrą. Čia jis pradirbo kelis metus Barclays banke kaip vieno iš departamento vyresniųjų. Prieš kiek daugiau nei metus laiko, parašęs atsistatydinimo laišką nusprendė grįžti į Lietuvą ir dirbti pagal specialybę - gimtinė šaukė. Aš mačiau jo CV ir galiu pasakyti, kad tokio reziume tikrai nesitikėtum iš žmogaus kuriam nėra net 28. Taip, taip - jūs turbūt jau suprantat link kur aš suku - per visą tą laikotarpį jis nesugebėjo gauti darbo nei banke, nei kokioje kompanijoje, kur galėtų panaudoti savo, užsieniečių garbinamus, įgūdžius. Galiausiai nuėjus į darbo biržą jam buvo pasiūlyta eiti į ‘’stroikes”, dirbti barmenu, arba apsauginiu.

Nesupraskite manęs klaidingai - kiekvienas darbas yra garbingas ir už kiekvieną darbą turi būtį mokama atitinkamai. Tačiau, kai žmogus paklojęs įspūdingas pinigų sumas, kad gautų tikrai gerai pasaulyje vertinamą diplomą, yra varomas dirbti ne tik ne pagal specialybę, bet ir įgūdžių nereikalaujantį (atitinkamai -mažai apmokamą darbą) - gali jaustis tik vienaip - tau spjaunama į veidą. Kiekvienas, kuris siekė bent magistro laipsnio supras, kad studijuoti tikrai nėra lengviau nei šieną močiutės sode grėbti… Tačiau vaikinas raudonavo iš pykčio ne dėl jam siūlomų darbų, o dėl to, kad vieno banko (pavadinimą nutylėsiu, antraip kils ažiotažas) ”galvos” interviu metu su ironiška šypsena paklausė: ”keik tau metų?… aha… patirties matau turi, bet… kokios pozicijos nori? Ar ne per aukštai toks cyplys šoka?” Hm… Manau, kad tolimesnių komentarų nereikia.

Jeigu Lietuva nenori išnykti iš žemėlapio, turi būti sparčiai keičiama tai kaip mes priimame jaunimą. Vyriausybė turėtų skatinti jauną žmogų dirbti ne tik plakatais ar skandalingais pasisakymais, bet turi būti sudaromos realios galimybės jaunam žmogui kilti, o ne degraduoti ar likti toje pačioje pozicijoje metų metus, po kol jam sukaks 40 ir įgaus tą keistą ”dabar mes tavo nuomonę pripažįstam” statusą. Išties iš užsienio grįžusiam jaunam žmogui, kuris verda ambicijomis ir noru dirbti yra be galo skaudu išgirsti, kad jis laikomas niekiniu Lietuvos kultūroje. Todėl daugelis ilgai neištveria ir grįžta į Anglijas, Airijas ar kur kitur, nes ten, jeigu išties esi padorus, uolus ir darbštus žmogus - į tave žiūrės su pagarba. Gal ten milijonų neuždirbsi, bet tas pagarbos faktorius yra be galo svarbus ir šitai Lietuva turi įsikalt į galvą! O viskas prasideda nuo mokyklos suolų. Ne teoriją juodai kalt, o mokyt kaip tą teoriją panaudot! Ne į gimimo datą žiūrėti, o vertinti potencialą. Be abejo, aš suprantu, kad reformos visada yra sunkios, dėl to jos ir reformos. Ir aš nė neabejoju, kad dauguma iš jūsų mano: ”aha… kiek kartų skaičiau apie šitas nepasiekiamas, utopines idėjas”. Vėlgi esmė viena - jeigu nieko nedarysim - geriau tikrai nebus.

Dabar norėčiau trumpai pasisakyti apie sienų atidarymą - tai arba pakeltų Lietuvos ekonomiką, arba paverstų mus į šiukšlyną, panašų į Angliją. Kas be ko, pasaulinė patirtis rodo, kad atidarius sienas ir įsileidus žmones - ekonomika kyla (jeigu imigracija reguliuojama tikslingai). Problema tame, kad tikslingai reguliuoti imigraciją yra be galo sunku, ypač esant Europos Sąjungos nare, nes bet koks bandymas išskirti tam tikrą rasę ar religiją pripažįstančius asmenis gali būti traktuojamas kaip rasizmas. Tai sukeltų labai daug audrų ir Lietuvai patrauklumo nepridėtų. Bet vėlgi, nei ”patriotai”, nei įprasti Lietuvaičiai nenori vieną rytą atsikelti ir pamatyti, kad gyvename tarp Kiniečių ar musulmonų. Numetus stereotipus į šalį pasakysiu paprastai - Kiniečius sureguliuoti nebūtų sunku, o kaip su musulmonais? Juk neuždrausi statyti savo mečečių - religijos laisvė. Neuždrausti moterims nešioti burkų ir hidžabų, nepasakysi, kad JIE PRIVALO ADAPTUOTIS. Klausiat kodėl? Turiu tik vieną atsakymą - pasižiūrėkit kas darosi Anglijoje ir Prancūzijoje. Galiausiai - jeigu Lietuva atlapos duris visiem - išnyks mūsų nuostabi kalba. Kodėl? Nesupykit, bet Lietuvoje gyvenantys Lenkai nesugeba išmokti mūsų kalbos, nors teigia, kad čia jau kelinta karta jų gyvenaAš nebandau kurstyti nesantaikos, tikrai ne. Ir tikrai nesakau, kad VISI Lenkai, Rusai, totoriai ir kitų tautybių atstovai nemoka kalbos bent padoriu lygiu. Nors prisiminkim tuos ”karus” dėl vardų/vietovių rašymo lenkų kalba. Asmeniškai, mane tas kraupiai piktino, nes net Anglijoje, kuri šoka pagal musulmonų įgeidžius (kad tik nebūtų išvadinta rasistine šalimi), niekas nerašo savo vardų ar vietovių sava kalba. Kodėl Lietuva taip save sumenkino ir pasidavė mažumos šantažui? Vėlgi, nesantaikos aš nekurstau, bet faktų nepaslėpsi - jeigu Lietuva pasidavė lenkų mažumai, vėliau pasiduos ir kiniečių, vengrų, rumunų, iraniečių, pakistaniečių ir visokių kitokių -iečių spaudimui.

Vienintelė išeitis būtų įvesti Australijos imigracinę tvarką - neturi specialybės ir neatitinki griežtų reikalavimų - tu mum nereikalingas, ačiū ir viso gero. O jeigu jau įsileidai vieną - nereiškia kad turi įsileisti ir visą jų giminę. Galų gale turim patys save gerbti - užsieniečiai turi privalomai mokėti Lietuvių kalbą! Ne mes turim prie jų derintis, o jie prie mūsų. Bet kurgi? Juk Lietuva greičiau atiduos aukščiausius postus užsieniečiui, kuris net ”laba diena” ištart negali, nes jis juk - užsienietis, vertas geresnio; nei kad savam talentingam jaunimui nutiestų kelią į ateitį.

Galiausiai susiduriama su paskutiniu ir, turbūt, sunkiausiu uždaviniu: jeigu norime kelti ekonomiką, atverti duris užsieniams, bet tuo pačiu išlaikyti savo kultūrą, tradicijas ir kalbą; jeigu norime būti tokie griežti kaip Australija - Lietuva turi būti labai viliojanti ”galimybių” šalis, antraip čia protingi ir talentingi žmonės kojos nekels. Ar Lietuva tai siūlo? Šiuo metu tikrai ne. Ar Lietuva gali ateityje tapti viliojančia valstybe? Kas be ko! Bet tam reikia be galo daug pastangų ir viskas vėl apsisuka ratu - pradėkim nuo savęs ir nuo savų - Lietuvių! Neieškokim ”lengvų kelių” per nekvalifikuotus užsieniečius. Jeigu mes norime klestėti, turime klestėti išdidžiai, o ne klimpdami į imigrantų liūną, kaip kad Anglija.

Tikiuosi neprailgo šis įrašas. Nors dar norėtųsi tiek daug pasakyti, ir tiek daug paaiškinti, į vieną vietą visko nesudėsi. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek - nors ir nupiešiau ganėtinai negatyvų Lietuvos atvaizdą, tai turėtų būti priimta kaip postūmis keistis į gerą. Lietuva yra mano gimtinė ir aš, nors neeinu Gedimino prospektu šaukdama ”Lietuva-Lietuviams”, skaitant kas darosi, ar kas bandoma daryti su šalimi - širdis trankosi it pašėlus. Daugiau pozityvizmo! Jeigu mylim savo šalį, būkim aktyvūs ir auklėkim save, tobulėkim!

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Noriu užduoti klausimą vaikinams - kaip reaguojate į merginas, kurios kabinasi ant kaklo kiekvienam sutiktam vaikinui?

Noriu užduoti kitą klausimą, šis - merginom - ką darytūmėt, jeigu tokia mergina dirbtų su jumis ir jum kiekvieną dieną tektų matyti kaip rujojanti katė trinasi i kiekvieną kampą?

Taigi, pradedu pasakojimą…. Prieš kelis menesius į mūsų parduotuvę buvo priimta mergina iš Latvijos. Iš pirmo žvilgsnio ji buvo visai miela, ji buvo man paskirta kaip mokinė - turėjau jai parodyti kaip dirbti su sistema, kaip, kur, ką, kada daryti… Viskas lyg ir buvo gerai, viskas normalu. Vienintelis dalykas, kuris iš karto krito į akis buvo tas, kad ji gyvena su vienu iš mūsų vairuotoju, kuris turi sugyventinę iš Latvijos (ji, priedo, turi ir dukrą). Bet ne tame esmė… gyveno ji su visais patogumais, darbą jai aišku parūpino mūsų vairuotojas, paprašė administratoriaus, kad ją priimtų.

Negana to, kad ji gavo per jį darbą, gyveno jo name - už nieką nemokėjo: nei už savo maistą, nei už savo rūbus, net sąskaitų apmokėti nepadėdavo… Bet čia buvo ne mano reikalas, aš nežinojau kas pas juos ten vyksta ir kokiomis sąlygomis ji išvis buvo priimta ten gyventi - man dzin. Vienintelis mano rūpestis buvo ją apmokyti, kad ji būtų gera darbuotoja ir gera ‘team member’.

Važiuojam toliau… Kadangi aš dirbau ir mokiausi (buvau paskutiniame kurse), rašiau disertaciją ir turėjau daryti visokį kitą šlamštą, pasiėmiau dviejų savaičių atostogas nuo darbo. Buvo rojus - pagaliau galėjau susikoncentruoti į mokslus ir greičiau užbaigti šitą begalinį namų darbų ciklą. Grįžusi iš atostogų iškart pajutau keistą atmosferą parduotuvėje.. Latvė vis į mane šnairavo, kaip sakant spoksodavo piktais, nesuprantamais žvilgsniais. Kas nutiko? Ai, pofik, man dzin, tegul ji žiūri kaip nori… Bedirbdama pirmą dieną po atostogų kažkaip užsišnekėjau su vienu vaikinu, kuris prasitarė, kad su Latve kartais susitinka po darbo, nuveža ją namo, ar šiaip kur tūsinasi. Na ką, pagyriau, palinkėjau sekmės ir tiek- jis fainas, geros širdies vaikinas, o ji - na girdėjau visko, bet juk vien iš apkalbų negali apie žmogų spręsti, argi ne taip? Dar tuo metu apie Latvę aš nieko nežinojau, man niekas nerūpėjo, man asmeniškai ji buvo eilinė bendradarbė ir tiek.

Kitą dieną ateinu i darbą - atmosfera vėl ne kokia. Kolektyvas kažkaip keistai elgiasi kažkas lyg ne to… Gal man vaidenasi? Gal aš tiesiog atpratau nuo jų visų per tas dvi savaites, kol sedėjau namuose užsidariusi prie kompo ir knygų, beieškodama informacijos savo esėms ir disertacijai? Hm… Vaikinas, kuris prasitarė, kad lyg ir draugauja su Latve, ir aš, buvom paskirti dirbti iki parduotuvės uždarymo dviese su keliais vairuotojais. Tarp jų buvo ir tas, pas kurį Latvė gyvena. Tiesiog iš smalsumo paklausiau vaikinuko - tai ar jūs jau oficialiai pora? Ar jūs kartu, ar šiaip tiesiog šalam malam? Jis atsakė jog jie pora (nors daug vėliau prisipažino, kad tada tai pasakė tik juokais… hm…). Nu whatever… Baigusi darbą paprašiau kad mane kas pametėtų namo, kadangi buvo 2 valandos ryto, o pėsčiomis vienai eiti namo kažkaip nesinori, o dar ir lietus prasideda… Parvežė mane tas vyrukas, pas kurį Latvė gyvena. Jis man prasitarė, kad ji jau kelintas mėnuo net nepasisiūlo padėti namuose, už nieką nenori mokėti, vis tik prašo ir prašo kąnors jai nupirkti. Kadangi aš šitą vyrą pažįstu jau metus, jis mano geras draugas - išreiškiau savo nuomonę apie situaciją ir pasakiau, kad tikiuosi, jog ji vertina kiekvieną dalyką, kas jai yra duodama.

Aš žinojau, kad šis vyrukas truputį trenktas ta prasme, kad jeigu kam nors reikia pagalbos, jis ne tik kad padės - paskutinius savo triusikus atiduos, o apgautas nieko nedarys, nes yra arba:

a) per daug geros širdies;

b) durnas kaip kelmas;

c) jis tiesiog nenorės pyktis su savo sugyventine, kadangi jos abi Latvės ir jo sugyventinė kažkiek pažinojo šitą merginą (nors labai abejoju ar pažinojo gerai)…

Vėlgi - ne mano problemos, aš į jų gyvenimą nenoriu kištis… Tačiau atsibudus kitą rytą, kaip ritualas reikalauja, pasitikrinu feisbuką ir žiūriu - tiek Latvė, tiek vairuotojas abu ištrynė mane iš savo draugų sąrašo. Okey… kažkas čia jau ne to vyksta, kažkas man čia nesiriša, prasideda vaikų darželio tipo nesąmonės.. Latvė - suprantu, ji LABAI keistai elgėsi kai aš grįžau po atostogų, bet kodėl vairuotojas?? Mes niekada nesipykom, praeitą naktį, kai jis mane vežė namo, mes juokėmės iki ašarų ir šiaip kalbėjomės temomis, kuriomis visada kalbamės atvirai… Aš tikra, kad jo niekaip neįžeidžiau. Užuodžiu kažką negero… Prasukam laiką keliais mėnesiais į priekį - apie Latvę vis naujos kalbos, ji vis ateina su kitu vaikinu, vis lenda prie kitų parduotuvės vairuotojų, vis kalbina kiekvieną klientą. Manęs asmeniškai tas neliečia, nors turiu prisipažinti - jos buvimas šalia man varo vėžį! Negana to, ji vis man mėto žaibus akimis, nors po to lenda kalbėtis ir bando iš manęs ištraukti nors vieną žodį. Aš laikausi savo - su ja kalbėtis nenoriu, net vienoj vietoj šalia stovėti negaliu. Vaikinukas, kuris ale juokais pasakė, kad su ja draugauja, žinoma, į Latvės elgesį arba nereaguoja arba tiesiog pasijuokia iš to, kokia ji palaida bala…

Kuo toliau, tuo darosi blogiau… Prieš porą ar tris savaites, iš niekur nieko prie manęs prieina Latvė ir sako: ”turi turi problemų, ar kame reikalas? Kodėl tu su manim nešneki, kiekvieną kartą kai bandau su tavim kalbėtis tu man šaltai numeti vieną kitą žodį ir apskritai - labai šaltai su manim elgiesi.” Aš aišku nesitikėdama tokio puolimo jai atsakiau paprastai: ”žinai… tiesiog neturiu apie ką su tavim šnekėtis, o problemų aš neturiu, taip kad šis pokalbis irgi baigtas”. Dabar kai pagalvoju - gal reikėjo jai rėžti visą tiesą į akis: kad ji mano varo vėžį savo palaidu elgesiu, kad dėl jos kaltės mano geras draugas jau kuris mėnuo nešneka su manim dėl nesuprantamų priežasčių, kad po jos atėjimo čia dirbti, atmosfera tapo tiesiog nepakenčiama… O gal ir gerai padariau, kad nepuoliau jai į akis ir nenusileidau iki jos lygio… Nors jeigu atvirai pasakius, su mano karštu būdu - labai neįtikėtina, kad atsilaikiau jos nepuolus atgal…

Prieš savaitę mūsų parduotuvės administracija nusprendė, kad reikia daryti išpardavimą. Cool - bus daugiau judesio, būsim žiauriai užsiėmę - liuks! Ta savaitė buvo, aišku, nežmoniškai įtempta, visi ant nervų, išskyrus Latvė. Ji, stovi priekyje, priiminėja užsakymus, atsiliepinėja telefonu ir tiesiog įkyriai ir kartais net jau per aiškiai flirtuoja su bet kuriuo vyriškos lyties klientu. Kol visi kiti dirba iš peties ir lieja prakaitą, ji smaginasi, davinėja visiem savo numerį, tik akutėmis mirksi. Nežinau, kur administratoriaus akys buvo, aš tikra, kad kažkuriuo momentu jis tai pastebėjo. Nežinau, ar sureagavo į tai ar ne, bet manau jo galvoje buvo viena - pardavimai kyla, o tas reiškia viskas ‘zajabys’, liaudiškai tariant.

Šios paskutinės dvi savaitės man asmeniškai buvo ir yra tikras pragaras. Negana to, kad ji gadina nervus, ji nusitaikė ir į mano vaikiną (nors darbe niekas nežino, kad mes pora). Man asmeniškai - darbas yra darbas, aš sugebu save valdyti ir turiu pakankamai proto nerodyti visiem savo asmeninio gyvenimo. Bet paskutiniomis dienomis jaučiu, kad sprogsiu iš pykčio! Latvė yra megėja prisiliesti prie mano vaikino, prašyti, kad ją apkabintų… Kas čia per šliundra?? Ačiū Dievui, vaikinas nėra durnas - nenori apsikrėsti kokia nors liga nuo jos… Bet pasirodo, kad Latvė mano, jog jis yra JOS ir ji gali sau leisti bilekaip liestis ir kalbėti su juo… Cha cha cha… O jei atvirai norisi tokiai tėkšti į veidą, arba kur kampe paverkti, nes šitoj situacijoj aš - bejegė. Administratoriaus akimis, Latvė - kelia pardavimų skaičių, dėl to ji ‘neoficialiai’ yra jo numylėtinė. Jeigu kolektyvas kąnors prieš ją pasakys - niekas nepasikeis, jau bandėm. Ech… Va taip viena palaida bala gali sugadinti puikią atmosferą ir išardyti kolektyvą..

Ką jūs realiai darytumėte tokioje situacijoje?

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Visų pirma, leiskite pasveikinti visus su Naujaisiais drakono metais! Ką gi, 2012 atėjo, nieko neatsitiko, mes visi dar gyvi ir sveiki (dėl sveikatos galima pasiginčyti…)

Kaip atšventėte naujuosius? Ar linksma buvo? Galiu pasigirti, kad mano Naujieji buvo patys geriausi, kokius esu turėjusi per savo nelabai ilgą gyvenimą. Kadangi mano paskutinis įrašas sulaukė pageidavimų rašyti ilgesnius blogus, pasistengsiu aprašyti kuo daugiau, išsamiau ir papasakoti dalykų, kurių galbūt dar nežinojote apie Japoniją.

Šiaip, yra ganėtinai sunku šiais laikais nustebinti žmones kažkuom nauju. Aplinkui tiek daug informacijos, tiek daug skirtingų nuomonių, visokiausių perspektyvų… Bet ką pastebėjau - žmonės vis dar nepaleidžia senų stereotipų apie Japoniją (apskritai - azijiečius). Todėl savo pasakojimu, norėčiau ne tik pasidalinti įspūdžiais iš savo Naujametinio sutikimo, bet ir apšviesti žmones, kokia iš tiesų yra Japonija ir patys Japonai.

Taigi, pradėkim savo pasakojimą :)

Mano pasiruošimas Naujiesiem prasidėjo Gruodžio 29-tos vakarą, kai išsivalius kambarius ir susipakavus didžiausią tašę, susiruošiau į Nagoją (名古屋) aplankyti savo draugių. Linksma mūsų trijulė išties, aš - Lietuvaitė, mergina iš Latvijos ir kita iš Estijos. Žodžiu, susiruošiau į Naujametį Baltijos šalių susitikimą :D

Kelionė buvo varginanti - beveik 10 valandų autobuse, kadangi kelias iki Nagojos išties ilgas. Esu begalę kartų girdėjusi, jog Japonai nesedės šalia užseniečių - MELAS! Jeigu esi padoriai atrodantis žmogus - jiems nusispjauti kokia tavo tautybė. Kadangi autobuse turėjau susirasti sau paskirta vietą, bet nebuvo jokių numerių, viena mergina mandagiai pasiūlė sėstis šalia jos. Na ką, prasikankinau tas ilgas valandas autobuse, kelis kartus numigau - atsikėliau su baisiu kaklo skausmu… “Eikit velniop su savo kelionėm”, pagalvojau… reikės nusipirkti pagalvę kokią (aišku to taip ir nepadariau…)

Ankstų rytą jau buvau priešais didelę ir jau ganėtinai žmonių pilną Nagojos traukinių stotį. Vaizdas buvo pasakiškas išties.. “Pagaliau matau tikrąją, moderniąją Japoniją”, praskriejo mintis. Kadangi aš pati gyvenu ganėtinai mažame mieste, pas mus nėra tų dangoraižių, begalės mirgančių reklamų ir viso kito, ką žmonės dažniausiai įsivaizduoja, galvodami apie Japoniją. Pas mane visur kalnai… gražūs, pasakiški kalnai, nuostabi gamta, bet niekada nejaučiau tipinio gyvenimo intensyvumo, to bėgiojimo visur, kuris turėtų atsispindėti dideliuose miestuose.

Nors visada save laikiau miesto mergina, gimus ir užaugus Vilniuje - mūsų menkas miestelis yra visiškas niekis palyginus su Japonijos miestais. Emocijos liejosi per kraštus vien tik einant gatve ir žiūrint į pastatus: į tuos didelius pastatus, milžiniškas vitrinas, visur mirgančias reklamas, parduotuvių iškabas ir t.t. Pasijaučiau kaip iš mažo provincijos kaimo atvykusi mergiotė, pirmą kartą dideliame mieste. Turbūt taip ir atrodžiau - vis su, iš nuostabos išpūstom akim ir fotoaparatu rankose. Nors tiesa pasakius, dabar žiūrint į padarytas nuotraukas kyla klausimas: “tai ką visgi aš fotografavau tą dieną?”. Nuotraukų milijono nepridariau, tačiau viskas liko atmintyje, o tas ir yra svarbiausia, manau :)

Taigi, pirmoji diena, 30-toji Gruodžio, Naujųjų išvakarės. Po ilgos kelionės norėsi tik dviejų dalykų - dušo ir miego, tačiau negalėjome užsiregistruoti viešbutyje iki 15:30, kas buvo kiek netikėta. Teko blūdyti po miestą. Viešasis transportas Japonijoje yra superinis! Kainos gal ir kandžiojasi, jeigu daug reikia važinėti, tačiau visada galima nusipirkti vienos dienos “pravažiuojantį”.

Po ilgų vaikščiojimų, važinėjimų ir laiko tempimo, pagaliau galėjome pasiimti kambario raktą ir susitvarkyti prieš vakaro linksmybes. Numigom neilgai, gal tik 3 valandas ir išlekėm į izakają (užeiga, kurioje dažniausiai už nustatytą kainą gali valgyti kiek nori). Labai jauki vieta, beje. Žemas stalas, atsisėdi ir po stalu pilna vietos kojom, gali makaluotis kiek nori :) Užsisakėm gėrimų, maisto, tiesa vienas skaniausių dalykų yra salotos! Japonai tikrai jas moka gaminti. Nieko ypatingo lyg ir nededa - tokias pat galėtumem be problemų ir namuose pasigaminti, bet visgi skonis yra nepakartojamas.

Tiesa, izakajose leidžiama rūkyti, bet ventiliacija tokia gera, kad tai dar niekada nesudarė nepatogumų žmonėms, kurie nerūko. Taigi, užkandom ir pirmyn i karaoke! Ten linksmybės be galo :) Užsisakai kambarį tokiam laikui, kiek nori, ir jeigu turi pakankamai lėšų ir ūpo, gali užsisakyti 飲み放題 (nomihoudai) - “gerk kiek nori”. Nepigus tas malonumas, bet tikrai verta :) Plėšėm gerkles iki 6 ryto, gėrėm kaip už tėvynę, bet stipraus efekto nebuvo. Nėra ko ir norėti, kai visi alkoholiniai gėrimai vos po 3-6% stiprumo. Nors jeigu būtų stipresnių - visi gulėtų kambariuose girti kaip tapkės ir nedainuotų, o miegotų. Mes, merginos, turbūt šokiravom karaokės baro darbuotojus, nes garantuotai aplenkėm visus kaimynus savo užsakymų gausa.. Nėra ko girtis, tačiau buvo linksma. O apgirtę Japonijai yra mieliausi žmonės pasaulyje :) Grupelė jaunų studentų, išgirdusių, kad užsenietės dainuoja Japoniškas dainas, nepasidrovėjo užeiti į svečius ir pagirti mūsų kalbos žinias. Faktas, Japonam Anglų kalba yra sunkiai įkandama ir sudėtinga, kaip beje ir daugeliui Lietuvių, tačiau jie atkakliai stengiasi bent porą frazių pasakyti šia, jiems, paukščių kalba, kas man asmeniškai yra labai miela ir šiek tiek juokinga :)

Po visų varginančių dienos linksmybių reikėjo kuo skubiau grįžti namo ir griūti į lovą, juk Naujieji vos už keliolikos valandų! Taip ir padarėm. Grįžom, įsijungėme televizorių ir bežiūrėdamos įvairiausias laidas užmigome. Atsikėlus jau gerokai į vakarą, supratau, kad šiandien su niekuo nekalbėsiu - dingo balsas. Faktas, kad dar prieš atvažiuojant pasigavau kažkokią bacilą ir visą praeitą vakarą dainavau iš širdies ir laksčiau po karaoke, turbūt nepadėjo gyjimo procesui. “Na, nieko, pabūsiu aš be balso”, pagalvojau nenusimindama. Ech, vaikyti, kaip smarkiai aš klydau. O balso Naujųjų naktį man reikėjo… Prarėkiau ir tą, kuris buvo likęs, o priežastis tame, jog nusprendėme keliauti į nevisai toli esantį Nagašimos atrakcionų parką, mat ten vyko Naujametinis vakarėlis: koncertas, fejerverkai ir be abejo - atrakcionai. Tačiau kelias iki to parko tikrai nebuvo lengvas…

Su metro teko nemažai pavažinėti, kad nusigauti iki ten, iš kur galėjome sėsti į traukinį, kuris mus per maždaug 40 minučių nuvežė ir paliko Nagašimos stotyje. Nieko nelaukdamos nuėjome į autobusų stotelę, kur sužinojome, jog autobusų, deja, nebeliko šiandien. Supraskit, tie, kurie norėjo važiuoti, atvyko laiku, anksčiau nei mes. Cha cha… Na gerai… Po kelių minučių pasirodė dvi Japonės merginos, apsirėdžiusios šventei (ne, jos nedevėjo kimono… tiesa pasakius - niekas nedevėjo). Bandėm sukti avantiūrą ir išsikviesti taksi penkiese, tačiau visi taksi buvo užimti! O kaip gi… į tą parką suvažiuoja žmonės iš aplinkinių miestų ir miestelių, aišku bus viskas užimta. Ką mum daryti? Mes neišpaikintos - eisim peškute! O kur eiti? Kur pasukti, ko tiksliai mes ieškome - nežinia. Na, iki Naujųjų dar kelios valandos - išsiaiškinsime.

Galiu pasakyti tik vieną - Japonijoje žmonės ne be reikalo taip gausiai naudojasi dviračiais… atstumai tikrai nėra maži kaip norėjosi tą vakarą… Per kažkur pusantros valandos sugebėjome ateiti iki vietos, kur turėjo vykti parko įžiebimas (ne, ne atrakcionų parko..), tačiau buvo belikę vos pusė valandos iki parko uždarymo - pavelavom :( ech… iš toli viskas taip gražiai atrodė… kojos, kodėl jūs neeinate greičiau? ;( moteris, pardavinėjanti bilietus patarė geriau vidun net neeiti, nes nespėtumem visko apžiūrėti - vartai bus uždaromi po kelių minučių. Ot velnias… Pasiklausėmė kur tas pagrindinis parkas randasi, moterėlė mielai į rankas įdavė žemėlapį, kuris labiau priminė vaiko pieštą paveikslėlį ir pasakė, kad parkas už maždaug 10 km. nuo vietos į kurią taip atkakliai ėjom.

- Sakai 10 kilometrų? ok… ok… ramiai kvėpuojam…

Istorija kartojasi - autobuso nėra, taksi užimti… Na ką, merginos - einam tuos kilometrus, jau tokį kelią sukopėm - nebėra kur dėtis… Tiesa su tokiu žemėlapiu toli nenueisi - nesuprasi į kurią pusę eiti, kur pasukti. Žodžiu nusprendėm bandyti laimę ir pasukom tamsiausiu greitkeliu… Mažai kas matėsi pirmąsias 20-30 minučių… Tik tolumoje žybsinčios lemputės ir nuo šalčio pageltusi žolė…

Tiek to, nebepasakosiu kiek laiko mes ėjom, kiek blūdyjom ir kiek keikėmės… nežinojau, kad tiek keiksmažodžių moku… Ačiū Dievui, mum užteko proto šiltai apsirengti ir nesidėti aukštakulnių! Po gerų dviejų su pusę valandos pasiekusios atrakcionų parką, galite įsivaizduoti, jautėmės lyg devintame danguje. Sumokėjusios pinigus už bilietą, pirmu taikiniu šovėme prie mažesnių karuselių, kadangi proporcingai - eilė buvo mažesnė. Mum buvo likusios vos dvi valandos iki Naujųjų, koncentas, kuris vyko parko viduryje mūsų nedomino - norėjome atsisėsti, gauti adrenalino dozę ir užmiršti kelionę, kurią katik baigėme.

Nuo vienos vietos, prie kitos, prasilekėme per parką, pamatėme šimtus žmonių ir kas be ko, jie pamatė mus. Taip, Japonai tikrai į mus žiūrėjo, bet pasakysiu nuo širdies - jų dėmesys manęs niekada nestebino ir nenervino. Na, bent kol kas man nekyla jokių problemų, kad jie į mane žiūri - juk tai natūralu! Mes lygiai taip pat spoksom į azijiečius, ar negrus, kai jie praeina Vilniaus gatvėmis. Ir nebandykime slėpti - lygiai taip pat juos apkalbame: jų išvaizdą, aprangą, kalbą. Kodėl žmonės pamiršta tai, ką patys daro, nuvažiavus į Japoniją? Juk net ir ten, mes spoksom į moderniai ir šiuolaikiškai apsirengusį jaunimą… Neslėpsiu, pati tą naktį spoksojau ir akimis ryjau ne vieną bernioką… kiekvienam pagal skoni, žinoma :)

Laikrodžio rodyklės pavojingai greitai artėjo prie vidurnakčio, todėl nusprendėm ir mes įsimaišyti į koncerte dūzgiančią minią. Arti prie scenos prasibrauti, ar bent į vidurį įsimaišyti buvo neprasmiška - žmonių jūra, bet visi mandagiai stovėjo, niekas nesistumdė ir nesibrovė per jėgą - kaip priimta mūsuose kažkodėl >_< Dar vienas dalykas - tas, kuris pasakė, kad Japonai yra mažiukai, arba pats buvo Sabonio ūgio, arba jam akinių reikia! Turėjau pasistiebusi visą laiką būti, net pašokinėti teko, kad pamatyčiau, kas vyksta priešais visai nežemus Japonus… O kadangi pati neesu žema, galiu drąsiai pasakyti - Japonai jau seniai, kaip ir visa žmonija evoliucionavo ir išaugo! :) Taip kad nereikia skiesti nesamonių apie jų ūgį (kas yra mano mamos mėgstama tema… -_-)

Galiausiai atėjus vidurnakčiui, supratau, kad tai turbūt vienintelis kartas gyvenime, kai galiu pasigirti tokiais įspūdžiais… Esu apsupta besišypsančių Japonų, su jais kartu šokinėjam, dainuojam ir linkim vieni kitiem laimingų Naujų. Nors nei lašo alkoholio tą naktį burnoj ir neturėjau - dar taip gerai niekada nešvenčiau! Tiek vaikinai, tiek merginos aplink mus nesidrovėjo ir su šypsenom veide mus kalbino, keitėmes numeriais, fotografavomės, kaip maži vaikai susikibę už rankų šokinėjom. Pasakiškas jausmas… Ir tiesa pasakius, po šito tikrai nesinorėtų kitus Naujuosius švesti pvz. Lietuvoje ar kur kitur… Kur pusė minios dar prieš dvyliktą butų girti kaip tapkės, kitą pusė stovėtų šalia ir taškytų savo gėrimą ant tavęs, visi stumdytųsi, rėkautų ir kažkur be abejo įsipliekstų kokių marozų kova dėl keisčiausio ir menkiausio dalyko…

Visą likusią Naujametę naktį lakstėme po parką, įvairiausius kalnelius… Teko pralaukti prie vienų kalnelių beveik dvi valandas, prie kitų - kiek daugiau nei dvi. Tikiuosi iš nuotraukų suprasite, kodėl :)

Tai štai - visa mano Naujametė istorija :) Pilna nuotykių ir adrenalino, naujų pažinčių su visai ne šovinistiniais ir neužsidariusiais ar droviais Japonais :) Belieka paminėti, kad grižti namo/atgal į viešbutį buvo jau kiek lengviau - sulaukėme autobuso! :DD Grįžusios į kambarį, įsijungėmė televizorių ir bežiūrėdamos kaip kyla saulė virš Fudži ugnikalnio (visi turi pamatyti pirmąjį saulėtekį, kad juos lydėtų sekmė), užmigome.

Išties - patys geriausi Naujieji!

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Na štai praėjo kiek daugiau nei 2 mėnesiai nuo tos dienos, kai mano kojos, po 18 valandų skrydžio, palietė Japonijos žemę. Prisimenu, lyg tai būtų vakar, išėjus iš oro uosto, iškart pajutau karšto oro bangą, horizonte matėsi neoninės šviesos ir kalnai, kalnai, kalnai…..

Ir prasidėjo mano nuotykiai: nuo oro uosto į autobusą, iš autobuso į traukinių stotį, iš traukinio vėl į autobusą.. 3-4 persėdimai ir aš reikalingoje traukinių stotyje. Dar kelios valandos ir aš pasiekiu savo tikslą - Yamaguchi!

Gera prisiminus pirmąsias dienas - tiek daug įspūdžių! Viskas nauja, dar nematyta.. Nauja aplinka, gamta, žmonės, parduotuvės, klimatas! Dar prieš 2-3 savaites lakstėm su maikėm vakarais. Dabar jau tenka dėtis striukytes ir šiltesnius batus :D nors ir +8 dienomis, vistiek jau šalta… norisi kad greičiau ateitų pavasaris, tačiau su pavasiu prabunda ir padarai, kurių nenorėčiau arti savęs prisileisti. Pvz: kaip jum tokie voriukai? :D

Tokie ant kiekievo medžio gyvena… visokių tokių ir kitokių dalykėlių čia apstu..

Tai štai, sėdžiu savo kambaryje ir pro balkono langą matau įvairiausias šviesas. Faina, smagu… Laukiu Kalėdų. Nors Japonijoje tai nėra nei šventė, nei tradicija, jie mėgsta puošti miestą ir savo namus. Ech, gražu ir smagu :)

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

********Disclaimer***************Tai nėra mano stiliaus įrašas, bet gal kasnors, patiriantis panašius dalykus patars man, arba pasidžiaugs, jog jų santykiai yra geresni***********

Vienas labiausiai užknisančių dalykų santykiuose (kai tavo antroji pusė ne Lietuvis) yra tas suknistas kultūrinis nesuderinamumas! Aš nesuprantu jo, jis nesupranta manęs, nors regis ne su kokiu babajum draugauju, nesiskiria kultūros taip stipriai, bet kur gi…

Priėjom tą ribą, kai reikia nuspręsti, kur gyvensim paskutiniais universiteto metais. Staiga paaiškėja, kad tavo antroji pusė jau kažkada seniai suderino reikalus su kitais trim kursiokais, tarp kurių yra viena mergina, su kuria taviškis draugavo prieš metus (tik savaitę, kokia ten draugystė, bet faktas lieka faktu)… Labiausiai į neviltį varantis dalykas yra tas, kad jo galvoje - tai nieko bloga.

Nieko keisto ir tai, jog vos prieš kelias dienas, jis pats pasiteiravo manęs, ką mes darysim… Ir tikrai nėra nieko keisto, kad pasiteirauti jam šovė į galvą tada, kai jau beveik pasirašyti kontraktai vietai, minėtai aukščiau…

Regis Anglijoje yra visiškai natūralu su savo ex pasilikti geriausiais draugais. Viskuo dalintis, apie viską kalbėtis ir šiaip beveik palaikyti ant tiek artimus santykius, jog man, kaip Lietuvei tas verčia rašyti tokias blevyzgas kaip ši! Bet aš tiesiog negaliu, man reikia kur nors išsilieti, nes kitu atveju pradėsiu daužyt galvą į sieną… Kiek kartų bandai žmogui paaiškinti, kad mano pavydas nėra iš piršto laužtas - jis nesupras, nes jis užaugo kitokioj kultūroj, jie kitaip vertina žmones… Viskas po velnių pas juos kitaip! Velnias, kaip pasiilgau normalių santykių su normaliu Lietuvaičiu, kur pasakai tiesiai šviesiai kaip turi būt - taip ir padaroma.

Aišku, daug kas priklauso nuo pačio žmogaus. Niekada savęs nelaikiau tipine Lietuvaite, nors visada išdidžiai pasigiriu “I’m Lithuanian, not freakin’ Polish or Russian!”, jeigu kas nors paklausia iš kur esu. Neturiu nieko prieš Rusus ar Lenkus, tiesiog po kurio laiko pradeda užknisti žmonės su savo speliojimais. Atrodo, kad be Rusijos ir Lenkijos, Europoje kitos šalys neegzistuoja… Anyways…

Kaip jau sakiau, daug kas priklauso nuo žmogaus, bet ką daryti tokiu atveju, kai tavo antroji pusė yra visų draugas tiesiogine šio žodžio prasme? Jis visus pažįsta: kad ir kur benueitum, po keturių minučių - pusė kambaryje esančių žmonių jį žinos. Jis visur ir visada padės, retai pasakys “ne”. Vis klausiu savęs - ar tokio tipo žmoguje dar gali būti vietos meilei ir įsipareigojimui VIENAM žmogui? Dar pridėkit vaikišką naivumą ir gausit portretą žmogaus, kuris mane šią akimirką varo iš proto (ne gerąją prasme).

Žinau, žinau, negalima kaltinti vien vargšo bernioko už jo kvailumą, tačiau užknisa, kad jo ex pasiūlymas gyventi vienam bute - visiškai nesukelė jokių abejonių, įtarimų iš jo pusės. O kam gi? Ji jo viena geriausių draugių, kas čia blogo? Em… Gal tas, kad tu TURI MERGINĄ (ką beje labai gerai žino jo ex, mes visi gi kursiokai…)? Vat taip… Ir kariauk sau, žmogau su vėjo malūnais, nes abudu tvirtina esantys tik geri draugai, o mano galvoje švilpia kitokios mintys, kurių pagrindo niekaip neišaiškinsi Britiškam protui….

Taigi, kad neužsitęstų mano blevyzga - retoriškai klausiu - ką daryti?..

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Na ką, žmogeliai, po dviejų valandų įtempto website refreshing’o pagaliau sužinojau savo antrų metų rezultatus. Hm… balai žemesni, nei praeitų metų, bet džiaugiuos kad bent viską išlaikiau (svarbiausia ne žemiausiais pažymiais :DD ) Dabar užtad motyvacijos gerinti skaičiukus šalia savo vardo universiteto sistemoje yra tiek, kad galėčiau aplinkiniams išdalinti. Aišku, nežinia, kiek čia ta motyvacija tęsis… Po bemiegės nakties jau spėjo truputį priblėsti.

Štai dabar jau tikrai galiu pradėti savo pasiruošimus Japonijai (taip, taip - Japonija… ten radiacija, cunamiai ir ugnikalniai ir man čystai pofig)! Woho! Džiugu ir baugu tuo pat metu… Neįsivaizduoju, ką reikės krautis į lagaminus, nes kol kas daiktų milijonas ir viskas išmėtyta po kampus -_- Nesuprantu, kaip per du metus sugebėjau prikaupti šitiek šlamšto! 

Su visais maišais, maišeliais suskaičiavau 14 didelių ir mažesnių objektų… Kur dabar viską dėt? Gi neišmesi. Aišku reikės 80% šito bardako namo išsiųsti, bet kyla kita problema - ką pasilikti, o ką grąžint į namus? Bala žino, ko man ten prireiks už tūkstančių kilometrų… O prireikus, mama neatsiųs per savaitę už keletą litų, teks ir ilgiau palaukti ir daugiau sumokėti, be abejo - mažiau ir siųsti. Ech… Kaip dabar būtų gerai mamą šalia turėti, kad padėtų atsirinkti daiktuose! ;( Turbūt kiekvieno mama yra geriausia pakuotoja, kaip ir manoji beje :)))) Prisimenu prieš keletą metų, kai su muzikos mokyklos choru važiavom i festivalį Palangoje, kroviausi savo pirmą “lagaminą”, kuris tiesą pasakius labiau buvo panašus į milžinišką dešrą! O_x Kažkas panašaus į tai…

Nors maniškis buvo “be tiuningo” t.y ratelių ir buvo raudonos spalvos… Tai va, back to what I was saying… prisimenu kai viską susipakavus pasigyriau mamai, o ši atėjo, viską iškraustė, pusę daiktų liepė palikti ir supakavo likusius atgal taip, jog milžiniška dešra nebeatrodė tokia didelė ir sunki. Ir dabar norėčiau, jog ji taip padarytų, būtų n+ kartų lengviau.

Hm… Tada juk vos savaitei išvažiavau, o pusę kambario sukroviau, kiek dabar teks krautis kad užtektų metams? Tuo metu tikrai nebūčiau pagalvojus, kad šitiek teks važinėti, kraustytis, pakuoti/išpakuoti, skraidyti ir kitokį š*dą daryti… Vienas dalykas, kai esi kitoje šalyje, kuri už 2.5 valandų skrydžio lėktuvu nuo namų ir visai kitas, kai busiu už beveik 18 valandų skrydžio. Brrrr…

Gerai, gana čia visokias melancholijas ir demagogijas skleisti. Dar daug ką reikia prieš tai sutvarkyti: dokumentus, vizas, bilietus, bendrabutį Japonijoj…  Pasisekė, kad gavau universitetą regione, kuriame palyginus gan pigus pragyvenimas! Gal visgi nereikės griebtis jau seniai apgalvoto su klasioke plano: visus metus gyventi vien iš ryžių ir žalios arbatos…

Ok, viskas, baigiu nusišnekėjimus, reikia eit išmaukt 20-tą puodelį arbatos ir eit pro kokį parkelį prasieit, saule pasidžiaugt… Vat, o šitą įrašą užbaigsiu palinkėjimu visiem, jog mokslai sektųsi ir, kaip mano močiutė visad sakydavo: “kad nereiktų paskui gatvių eit šluot” :)))

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ar kada nors yra buvę taip, kad vieną dieną atsikeli ir nebežinai kas su tavim darosi? Regis per naktį pasikeitė gyvenimas: viskas krenta iš rankų, dalykai, kurie anksčiau džiugino, dabar nervina, o geriausi draugai tampa vos ne priešais. Ne, tai ne depresija, tai kažkas kitka. Tu dar sugebi džiaugtis, šypsotis ir gerai leisti laiką, bet… nebe taip kaip anksčiau. Galėčiau tai sulyginti su gyvatės išsinerimu iš odos, žinai gi - palieka senają ir keliauja toliau su nauja.  Blogiausia tai, kad regis iš tavęs kiekvieną dieną yra ištraukiama energija ir valia. Valia tęsti pradėtus darbus… Norisi rašyti, bet negali prisiversti, net nežinai apie ką rašytum. Norisi prisėsti prie instrumento, kuriuo seniai negrojai, “padžiazuoti” prasiskaidrinti sau nuotaiką, bet gali tik sugroti senai atsibodusiu dalykus.. Ne, tai ne tinginystė, tai kažkas kitka.

Kai kasnors pasako: “aš žinau kaip tu jautiesi” arba “aš gi tave pažįstu kaip nuluptą“, jauti nesuvaldomą norą rėžti atgal, jog ta persona nepažįsta tavęs ir kad tu neesi toks lengvai perkandamas žmogus. Tu nori atsiverti pasauliui, bet tuo pačiu - išlikti paslaptingas, intriguojantis, kad kitiem nepasirodytum nuobodus. Tu nori kažko iš gyvenimo, bet tiksliai negali įvardinti ko. Lygtais eini kažkokiu keliu, lyg ir žinai kur jis turėtų vesti, bet jauti, jog save apgaudinėji. Ar niekada nesijautei šitaip?

Momentas, kai susitaikai su nauju gyvenimu ir nusprendi, jog nekartosi senų klaidų, kai regis saulė ima šviesti skaisčiau ir viskas juda i gerąją pusę, yra užtemdomas supratimu, kad visgi kartoji senas klaidas ir saulės spinduliai nėra nei šiltesni, nei skaistesni…  Jautiesi kaip uždaram rate, lyg triušis, patupdytas į narvą, priverstas bėgti ratu, į kurį iš aukšto kažkas žiūri ir juokiasi. Kartais pagalvoji, jog gyvenimas išties yra žiaurus dalykas ir visi tie, kurie sako “kaip pasiklosi taip išsimiegosi“, nesupranta kaip kartais būna sunkupasikloti” būtent taip, kaip norėtųsi.

Galų gale tau ima svirti rankos ir nieko nebesinori. Nebelieka motyvacijos ir atrodo, kad tuoj užpuls didžiausia depresija, neviltis ir visoks kitoks blogis. Kad ir kaip nesinorėtų įsilesti visko į vidų, ne visada išeina… Pradeda klibėti mintys, jog tavo gyvenimas yra didelis š**** ir viskas gali eiti velniop, nes tau jau nebesvarbu…

Atsikeli vieną dieną ir… pasaulis visgi neatrodo toks blogas: gerai apmąstai savo problemas, iškart randi porą variantų kaip jas išspręsti, atbunda noras bendrauti su visais ir gerėtis viskuo. Tarsi pavasaris pasibeldė į duris. Tu atsistoji, nusipurtai visą blogį ir eini toliau, o pikta, susivėlusiais plaukais moteris, kurią praminei gyvenimu, nebėra tokia baisi (truputį labiau susitvarkius :) ).

Daug kartų girdėjau, jog gyvenimas - tai tarsi jūra - vis banguoja nenustojant. Po kiekvienos blogos bangos ateina gera, po dviejų blogų - dvi geros arba viena gera, bet labai didelė. Todėl niekada nesustok, visada eik į priekį ir net jeigu pasijusi “viskas, daugiau nebegaliu…” - tiesiog sustok, atsipūsk, pailsėk ir eik toliau, nes tavo “geroji banga” galbūt šią akimirką kyla ir ruošiasi kelionei į krantą…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Taigi, žiūrėjau su drauge Euroviziją (nebuvo ką daugiau veikti tą vakarą)… Nieko nuostabaus nepamačiau, tiesą pasakius labiau nusivyliau visu šou ir beveik visomis dalyvavusiomis šalimis. Apie Azerbaidžaną ir jo pergalę, net galvoti nenoriu. Arba žmonės negirdėjo, kaip daininkai per šoną traukė iš visos gerklės, arba aš, atsimokius šitiek metų muzikos, nebesuprantu, kad nusidainuoti tapo madinga.

Tiek jau to, rezultatas toks, koks yra. Palikime Azerbaidžianiečius džiaugtis savo pergale, nes ne apie tai noriu rašyti. Sėdėdama priešais kompiuterio ekraną supratau, kad visgi mes niekada nelaimėsim jokių Eurovizijų ar kitokių vizijų… Mes neturime nei kompozitorių, nei atlikėjų, tekstų rašytojų, kurie būtų “up to date”. Neturime žmonių, kurie būtų suinteresuoti kelti lygį, o jeigu tokių ir yra - jie arba neišgali savęs finansuoti, arba tiesiog nuleidžia rankas, net neįpusėję.

Turbūt kaip ir daugeliui jaunų merginų, Švedijos atstovas pasirodė labai patrauklus. Bet nesiruošiu kalbėti apie jo išvaizdą. Neslėpsiu, jo pasirodymas man patiko labiausiai, bet priežastis buvo ta, kad nors ir nelabai “gilios minties” dainą sudainavo, bet kad sudainavo ją neblogai ir pasirodymas buvo išties įsimenantis. Kodėl būtent apie jį užsiminiau? Todėl, kad pasibaigus transliacijai “pagooglinau” aš tą bernioką iš Švedijos ir nustebino kad jis būdamas toks jaunas jau ir karjerą neblogą turi ir šitiek video klipų youtube’j galima surasti (ir dar matosi neblogai surežisuotų).

Taigi, sėdėjau aš ir mąsčiau: “o pas mus tokių jaunų ir ganėtinai neblogų atlikėjų kada nors buvo? ” Čia ir prasidėjo mano gilūs pamąstymai…

Lietuvos padangėje, šiuo metu,  nėra nei vieno tikrai verto finansiškai remti atlikėjo, mano nuomone. Na, nebent kokia Šeduikytė, mergina, kuri neapsiima visokiom nesąmonėm. Nors ir jos nebe labai girdėti… Kas lieka? Visokios Olialia, Yvos, 69 ir t.t? Aišku, gal girtoj kompanijoj jų dainos kaip tik, bet kur tada artistai skirti klausytis paprastom dienom? Sėdėjau ir bandžiau sulyginti Švedų ir Lietuvių estradą… Supratau, kad tai beprasmis dalykas, todėl atsisukau į savo kambariokes: merginą iš Latvijos ir kitą ir Estijos. Pamaniau, jog lyginti Baltijos valstybes yra kur kas lengviau, juk panaši istorija, ekonominė padėtis (Estija gal jau nelabai..) ir kultūra. Ir čia aš vėl nustebau - abiejose kaimyninėse šalyse pop kultūra yra labiau išvystyta, yra galimybė pasirinkti ne tik artistus pagal muzikos žanrą, bet ir pagal daugelį kitų atributų. Ir jaunų atlikėjų ten kelis kart daugiau (kai sakau jaunų, kalbu apie tuos kurie patenka į 18-30 metų grupę). Štai čia aš visai susimaišiau. Tai jeigu pop kultūra nepriklauso nuo valstybės ekonominio išsivystymo lygio ar apskritai kultūros - kur problema? Kodėl Lietuva iki šiol neturi normalių dainininkų, kurių būtų galima klausytis būnant blaiviam ar nebūnant kokiam iškrypusiam 40+ vyrukui, kuriam žiūrint į dabartinių “žvaigždučių” iškirptes ne tik seilės varva, bet ir dar bala žino kas darosi.

Liūdna pasidarė… Pati prieš kelis metus sukausi tarp muzikantų, žinau kad tikrai yra talentingų ir vertų žmonių, bet kur jie? Sustoję į mūsų liūdnokai pagarsėjusią muzikos akademiją (praeinant tą pragarą) visi pradingsta.. Kas ten daros tuomet? Gal antrasis Bermudų trikampis atsirado? Gal juos išskerdžia už talento turėjimą? Tikrai nesuprantu.. Belieka laukti tos dienos, kai atsiras tokių “Švedų” ar “Serbių” kaip kad Eurovizijoj buvo, kai bus galima pasiklausyti linksmų “upbeat” dainų ir kai bus galimybė pasirinkti, kokią muziką noriu klausytis, o ne vien tą š.., kurį mum visiem kiekvieną dieną kiša radio stotys…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »